[LT/EN] Stand for Ukraine, remember the heroes and get some tanks

Day 5,373, 09:21 • Published in Lithuania Lithuania • by ThunderBlitz


Kas yra karas? Karas, tai didžiausia žmonijos tuštybė ir didžiulis žingsnis į savidestrukciją. Tai yra kraujo ir skausmo uvertiūra, po kurios seka pagrindinis veiksmas - mirties šokis, o pabaiga - ašarų, sugriautų likimų, gyvenimų ir neapsakomo skausmo uždanga.
Būtent šią operą lydi viena vėliava, viena kalba, viena tauta ir viena valstybė. Balta, mėlyna ir raudona. Trys spalvos, kurios per paskutinius šimtą metų atnešė vien skausmą, mirtį, kraują, tuštybę ir baimę.
Ar galima tikėti šių žmogystų žodžiais, pažadais, netikromis ašaromis? Akivaizdu, jog ne.
Ši “tauta”, kuri giriasi fašizmo - nacizmo sunaikinimu, pati tapo ta, kuri skleidžia būtent šias idėjas.
Per paskutinius 100 metų, šis monstras daugiau kaip 50 kartų parodė savo karinę agresiją… Sakote - tai nebuvo Rusija? Nuo 1991 metų, jau “modernioji” Rusija siuntė savo invazinę kariuomenę į Gruziją (1991.), Moldovą (1992.), Ičkeriją (1994.), vėl Gruziją (1998.), Čečėniją (1999.), vėl Gruziją (2008.), Ukrainą (2014.), Siriją (2015.) ir, deja, vėl Ukrainą (2022.). Ir tai yra tik maža dalis rusų rankomis pralieto kraujo.
Šiuo metu, kai jūs skaitote šį tekstą, žūsta dešimtys, o gal ir šimtai Ukrainos herojų. Kariais juos vadinti - per maža. Tai yra tikri herojai: vyrai, moterys, vaikai. Jie savo kūnu ir krauju, laime ir gyvybe gina savo kultūrą, vertybes, valstybę ir ateitį.
Mes jų ne tik, kad negalime pamiršti. Mes neturime teisės jų pamiršti, nes jie gina ne tik Ukrainą, jie gina Europą, jie gina Pasaulį nuo vėl plintančio, tačiau, žymiai pavojingesnio, baltai-mėlynai-raudono maro.
Žmogus nemiršta tol, kol nedingsta jo atminimas, tad padarykime Ukrainos herojus amžinais.
Šlovė Ukrainai, šlovė jos didvyriams. Šlovė tautai ir mirtis priešams!

Už kiekvieną komentarą, kuriame bus parašyta: “Rusija didelė, bet Ukraina - didinga” padovanosiu jums po 50 Q7 tankų.




EN.

What is war? War is humanity's greatest vanity and a huge step towards self-destruction. It is an overture of blood and pain, followed by the main act - the dance of death, and the end - a curtain of tears, ruined destinies, lives and indescribable pain.
This opera is accompanied by one flag, one language, one nation and one state. White, blue and red. Three colors that have brought nothing but pain, death, blood, vanity and fear over the last hundred years.

Can you believe the words, promises, fake tears of these people? Obviously not.
This "nation", which boasts of the destruction of fascism - nazism, has itself become the one that spreads exactly these ideas.
In the last 100 years, this monster has shown its military aggression more than 50 times… You say - it wasn't Russia? Since 1991, already "modern" Russia sent its invasion army to Georgia (1991.), Moldova (1992.), Ichkeria (1994.), Georgia again (1998.), Chechnya (1999.), Georgia again (2008.), Ukraine (2014.) , Syria (2015.) and, unfortunately, Ukraine again (2022). And this is only a small part of the blood shed by Russia’s hands.
Right now, when you are reading this text, tens, maybe even hundreds, of Ukrainian heroes are dying. To call them warriors is too little. They are real heroes: men, women, children. They defend their culture, values, state and future with their flesh and blood, happiness and life.
It's not just that we can't forget them. We have no right to forget them, because they are defending not only Ukraine, they’re defending Europe, they’re defending the World from the re-spreading, but much more dangerous, white-blue-red plague.
A man does not die until his memory disappears, so let's make Ukrainian heroes eternal.
Glory to Ukraine, glory to its heroes. Glory to the nation and death to the enemies!


For every comment that says "Russia is big but Ukraine is majestic and great" I will give you 50 Q7 tanks.