Šis bei tas apie empatiją gyvenime ir žaidime

Day 3,264, 08:54 • Published in Lithuania Lithuania • by iPSiArt


Kas yra empatija? Empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus. Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį ir yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant. Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Bendrauti vaikui yra gyvybiškai svarbu, nes be kitų žmonių jis neišgyventų. Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais, o šių įgūdžių stoka trukdo pritapti, yra nesėkmių priežastis.

Nepaisant įvairių nuomonių, nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, jog empatija yra įgimtas žmogaus bruožas, taigi geroji žinia visiems – niekas negimsta empatišku ar neempatišku, šią savybę galima išsiugdyti.

Empatija lemia žmogaus gebėjimus sukurti gerus santykius su kitais žmonėmis, kurie automatiškai įtakoja tiek paties žmogaus motyvaciją, tiek ir jo pripažinimą, pasiekimus, karjerą. Yra daug socialinių savybių, gebėjimų, susijusių su empatija, kurias visada išskiria bet kokie darbdaviai, ieškodami darbuotojų, nepriklausomai nuo jų pareigų – tai gebėjimas dirbti komandoje, draugiškumas, bendruomeniškumas, gebėjimas valdyti konfliktus, atsakomybės prisiėmimas ir netgi lyderystės ir vadovavimo kompetencijos.


Labai neseniai dalis mokslininkų nusprendė pirmą kartą pasaulio istorijoje atlikti tyrimus ir panagrinėti ar empatiškumas yra savybė, kurią būtų galima išskirti ir kaip tam tikrą tautos bruožą, atsiradusį dėl susiklosčiusių tradicijų, kultūros paveldo, socialinių ir politinių įvykių išdavoje, ar vis dėlto tai grynai asmeniui būdingas bruožas, ir kiekvienoje tautoje yra ir empatiškų, ir neempatiškų žmonių ir atliko šalių empatijos tyrimus. Buvo atlikti tyrimai 65 pasaulio šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. Apie tyrimo rezultatus anglų kalba galite pasiskaityti čia. . Tyrimo rezultatai pribloškė – pasirodo iš tikrųjų empatiškumas yra savybė priskirtina ne tik individams, bet ir tautoms/visuomenėms. Taigi mokslininkai išskyrė labiausiai empatiškas ir mažiausiai empatiškas šalis pagal tai kokiam procentui piliečių yra būdingas šis bruožas.

Įdomiausia, nors turbūt ir ne maloniausia žinia yra ta, kad iš 65 šalių, lietuviai yra mažiausiai empatiški. Beje, verta pažymėti, kad 7 iš 10 mažiausiai empatiškų šalių yra Rytų Europoje. Taigi, ar tai yra atsitiktinumas, ar bendras istorinis-kultūrinis –politinis paveldas lemiantis atitinkamoje geografinėje Europos dalyje gyvenančių žmonių elgesį? Įvertinkim ir tai, kaip atvykėlius iš Rytų Europos vertina Vakarų ir Šiaurės šalyse , kokius mūsų privalumus ir trūkumus išskiria? Vėlgi, gal tai yra atsakymas, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug savižudybių, žiaurių nusikaltimų, neatsakingo elgesio pavyzdžių (pvz. vairavimas išgėrus sukeliant tragiškas avarijas)? Juk atitinkamai besielgdami žmonės nemąsto apie savo elgesio pasėkmes kitiems žmonėms - jie galvoja apie save.



Erepublik – internetinis socialinis (arba lietuviškai- bendruomeninis) žaidimas. Skirtingai nuo tų žaidimų, kuriuos galima žaisti pavieniui ir kuriuose viską lemia tik individualios savybės, pastangos ir rezultatai, čia viską lemia ne tik individualios , bet ir grupinės pastangos. Todėl sukurtos skirtingo pobūdžio bendruomenės – būriai, partijos, ir galų gale – šalys. Ir bendrą sėkmę nulemia ne vien atitinkamų resursų (EB, tankų, bonusų ar žmonių turėjimas ) bet pirmiausia – gera atmosfera, santykiai viduje, kurie lemia kiekvienos iš bendruomenių – MU, partijos visuomenės nusiteikimą siekti kokių nors tikslų – užkariauyti ką nors, arba priešintis okupantams nenuleidžiant rankų. Kurti supervalstybę. Ar būti superbičiuliais – draugiškiausia/lojaliausia, visų mėgstama šalimi su kuria miela draugauti.

Kadangi žaidimas yra labiau ar mažiau vykusi realaus pasaulio kopija, kuriame žaidžia tie patys realūs žmonės, galima sakyti kad mūsų visuomenė čia, Erepublike yra daugiau ar mažiau tiksli RL Lietuvos visuomenės kopija. Tai ar galime teigti, jog būdami žaidėjais čia, esame labiau empatiški, pvz.:
- Ar rūpinamės tik asmenine statistika žaidime (medaliai, vote‘ai ir etc.) ar bandome palaikyti ir kitus, siekiančius savo tikslų?
- Ar siekiame žutbūt būti pirmuoju, ar bandome ieškoti kompromisų, kad nekiltų situacija, kurioje vienam atitenka viskas, o visi kiti – be nieko?
- Ar bandome kaupti kuo daugiau resursų pas save(tegu kažkas kitas padeda tiems, kam ko nors trūksta), ar bandome padėti tiems kam reikia (skolinti, dovanoti, patarti kur galima gauti)?
- Ar visą laiką siekiame gauti pagalbą iš kitų (tegu sąjungininkai už mus kovoja, nes mums rekia), ar matome, kada sąjungininkams trūksta ir mūsų pagalbos?
- Ar norėdami kažko gauti čia (pvz. informacijos, pramogų, bendravimo, azarto) mes patys įnešame savo indėlį į tai, ar esame vien tik vartotojai – t.y. dalyvausiu žaidimuose, imsiu paramą, analizuosiu papus spaudą, bet pats nepakrutinsiu nei piršto?
Ir t.t. Galima tęsti klausimus iki begalybės... Bet tikslas yra ne uždavinėti klausimus. Kaip ir ne ieškoti kas yra kaltas dėl to – nes be galo lengva suversti visą atsakomybę dėl apmirusios bendruomenės ant žaidimo adminų (nieks neneigia jų kaltės ir atsakomybės, bet čia tikrai nemažai panašaus dydžio ar net mažesnių šalių kaip Lietuvoje bendruomenės yra aktyvesnės – pvz. švedai, latviai, Kuba ir etc.), ant CP ir valdžios, ant kitų žaidimų ir etc...

O gal vis dėlto dar nevėlu pabandyt ne vien šiame žaidime spaudyti mygtukus (vardan pareigos, iš įpročio, kompanijos ar pan.) , bet paklausti savęs – laikau save lietuviu, nes... (lietuviškai kalbu, priklausau lietuviškam MU, turiu eLT pilietybę....) , t.y. save tapatinu su tam tikra bendruomene. Savo lūkesčius aš žinau. Bet ar žinau ko bendruomenė tikėtųsi iš manęs?

Kartais galbūt visai mažai – tik kartais išgirsti mano „sveiki, kaip sekas?“ ar trumpą mano komentarą ką manau ar kaip jaučiuosi?
Ar tai yra sunku arba daugiau nei gali sau leisti šiame žaidime?

Ar vis dėlto sunkiausia yra susimąstyti apie tai, ko kažkas tikėtųsi iš manęs?

Juk žaidimas yra bendruomeninis.

Žvelgiant su viltimi – mūsų vis dar yra daugiau nei du. Netgi daugiau, nei dvidešimt. Gal net ir porą šimtų, kurie dažniau ar rečiau prisijungia.

Gal dar ne vėlu pradėti bendrauti...?

Pabaigai – būnant empatiškam ir atsižvelgiant į visuomenės narių lūkesčius