Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis
Aštuntoji dalis
Devintoji dalis
Dešimtoji dalis
Vienuoliktoji dalis

***

Akmenys kelyje
Pilki namai kraštuose
Aušros vartai prasiveria tik tau

Skaičiai lieka tik skaičiais. Tuo pačiu sekundės tik sekundėmis, todėl laukti nebuvo kada. Suspaudžiau peilį ir ėjau į priekį. Skyniausi kelią, nežiūrėdamas į gyvybę. Tai tebuvo bevertis mažmožis. Tikroji vertė plytėjo mirusių lietuvių praeityje.
- Kur skubi? – nusišypsojo Timofiejus, atsidūręs prie pat manęs ir įrėmęs ginklą į smilkinį.
Balsai nebesiveržė, draugų nebuvo, tik priešas.
- Kodėl mus išdavei? – paklausiau.
Timofiejus palūkėjo ir atsakė:
- Rusai niekada nebus su lietuviais.

Likau gulėti. Nepažįstamajam nieko nesakiau, tik nusikrenkščiau. Kiekvienas lazokratas man nepatiko. Tuo pačiu, nepasitikėjau ir Bloodsword. Kiek kartų jo sprendimai vos nepavesdavo mane į kapus. Timofiejus padavė ranką. Jo pasiūlymu likau nepatenkintas, tačiau atsakiau teigiamai – tuo pačiu veiksmu. Nepamatuojama jėga pakėlė mane ant kojų. Keli gilūs atodūsiai ir klausimas:
- Ko tau reikia?
- Lenkai niekada nebus su rusais. – pasakė Timofiejus Agutinas.
Bloodsword linktelėjo ir mes žengėme toliau.

Taip ir maniau. Išdavikiška povyza įdėmiai spoksojo į mane. Viskas, ką jaučiau, tebuvo skausmas. Raudoni rėžiai, pasėti ant kūno, pulsavo ir sprogdino žiedus, kurie švelniai tekėjo sudarkyta oda. Viduje alsavo aistra gyventi. Pirmą kartą nuo Izabelės nužudymo užsinorėjau gyventi. Kojos tirtėjo vaizduodamos ne baimę ar nuovargį, o begalinį norą bėgti link tikslo.
- Aš reikalingas BlackClown, o tu gi jo kekšaitė. Ar ne, ruse?
Timofiejus nusišypsojo.
- Viskas baigta. Gabrielius nebegyvas, o BlackClown išvažiavo susitvarkyti su Aleksu, - dėstė lazokratas.
- Matai mano Naganą? Jis čia labai ilgai ir yra užtaisytas tik viena kulka. Ta kulka bus skirta tau, - ramiai ištariau.
Timofiejus atėmė iš manęs ginklą ir liepė eiti. Ėjome lėtai miškų tankmėje. Žaluma po truputį liūliavo akis.
- Žinai, o tu ne iš kelmo spirtas. Šiame miške buvo tiek įsikūrusių lazokratų, tačiau likome tik aš ir BlackClown su Bloodsword. Neblogai jūs čia pakovojot. Mūsų iš viso buvo šimtas...
Klausiausi. Timofiejaus užkimęs balsas striginėjo. Jis pats jautė ateinantį pralaimėjimą ir fiasko. Tokie praradimai lazokratams buvo milžiniški. Galiausiai tolumoje sublizgo pašiūrė.
- Atėjome, - tarė Timofiejus.
Paukščių čiulbesys nutilo. Vėjas įsivyravo miško paklodėje nešdamas savo stoišką žodį. Timofiejus pravėrė duris. Viduje aptikome Aleksandrą, be karinės uniformos, kaukės ir ginklų. Jis sėdėjo už stalo ir gėrė arbatą. Kitoje pusėje sėdėjo kaukėtasis BlackClown.
- Turėjai jį nužudyt... Pamiršai? Bodzinskis mus užmuš, – pakėlė balsą Timofiejus.
- Mūsų tikslas štai šis jaunuolis, - parodė į mane. – Aleksandras laisvas.
Timofiejus išsprogdino akis.
- Aleksandras išdavikas.
- Jis lazokratų legenda. Man būtų garbė susikauti su juo, - BlackClown žodžiai tekėjo ramiai ir lėtai.
- Tai ir kaukis.
- Jis sužeistas. Laimėtojas dabar būtų aiškus.
- Leisk man išgerti arbatos, tada pažiūrėsim. Juk žinai, jog be Manto neišeisiu? – pasakė Aleksandras.
- Taip. Taip pat žinau, jog aš su tavimi nesikausiu, nes tai būtų neįdomu. Aš visą savo gyvenimą laukiau tokio priešininko, kaip tu, ne tam, jog įveikčiau tave, tau būnant ne geriausios formos. Todėl kovosi su Timofiejum. Pasižiūrėsim ar tu tikrai vertas manęs.
Timofiejus nutaikė ginklą į Kardą, tačiau žaibiškas rankos kilstelėjimas ir paleistas peilis įstrigo Agutino plaštakoje. BlackClown greitis buvo stulbinamas.
- Noriu sąžiningos kovos tarp lazokratų, - piktokai išrėžė jis.
- Bet aš sužeistas, - supyko rusas, susiėmęs už rankos.
- Aleksandro žaizdos dar neišgijusios.

Atsiveria plotmės
Tamsios ir baltos,
Juodos ir negyvos
Galų gale ateina jie...

Lauke švietė saulė. Pavietė ramiai stūksojo puikiai įsispraudusi į gamtos miražą. Išėjome. BlackClown Aleksandrui bei Timofiejui įteikė po kardą.
- Žinote taisykles. Kova iki mirties.

Išsitraukiau iš Izabelės širdies peilį. Užsimerkiau. Iš akių pradėjo ristis ašaros. Išgirdau šūvį! Gabrielius negyvas. Neverta gyventi. Adjos Gabrieliau!

- Žinai, Timofiejau... Nemaniau, jog tu išdavikas, - tarė Aleksandras nusiimdamas marškinius.
Apnuogintas Kardo kūnas vaizdavo per daug metų patirtas kančias. Geležiniuose raumenyse buvo įrėžtos gilios žaizdos užtrauktos laiko druska. Nugaroje, prie pat dešinio peties, žiojėjo išgraviruotas randas. Apskritimas su juodu tašku viduryje. Mane apėmė siaubas. Iki šiol nė nesuvokiau, ką Aleksandrui teko iškęsti. Kario gyvenimas – tūkstančiai mestų peilių į tave... Ir kažkurią dieną vienas iš jų tave pasiekia. Galbūt ši diena išaušo...
- Neturiu ko gėdytis, Aleksai... Nieko asmeniško, tai tiesiog verslas. Esu karys ne dėl garbės, o dėl pinigų.
- Šit kaip... Tuomet pašok su manimi, mokiny... – Aleksandras užsimojęs kardu puolė Agutiną.
Ruso šis žingsnis nenustebino ir jis greitai atsitraukė. Kova prasidėjo vangiai. Aleksandras atliko puolėjo vaidmenį, o rusas kaip įmanydamas stengėsi išvengti kirčių.
- Taip... Tu buvai geras mokytojas, Aleksai... Tačiau aš esu jaunesnis ir greitesnis, - rusas staigiai pritūpė.
Jo ištiesta koja privertė Aleksandrą parkristi. Padėtis tapo nebevaldoma. Timofiejus greitai pakilo ir dvejomis rankomis užsimojo finaliniam kirčiui, bet tai buvo pernelyg nuspėjamas bandymas. Kardas greitai pasitraukė.
- Neblogai, bet ar manai, jog aš ant tiek pasenau, kad būčiau nužudytas pačiu lėčiausiu kirčiu pasaulyje? – nusišypsojo Aleksandras.
Atrodė jam ši kova patiko. Lyg jis mėgautųsi kiekviena akimirka ir to būtų laukęs ištisą gyvenimą...

Neatmenama galybės atmaina
Atsiradusi iš mūsų svajų
Pagimdytų nedoro budelio

Rusas perrėmė iniciatyvą. Dvikovos ritmas pasikeitė. Aleksandrui teko pagreitėti. Timofiejus jautėsi puikiai. Kirtis iš viršaus... Ginklų girgždesys... Jie susijungė į vieną būtį. Jų likimai susipynė, tačiau vienas siūlas bus perkirptas. Kuris? Laikas tiksėjo. Aleksandro kardas skrodė per apačią, tačiau ruso šis skrydis nepasiekė. Abu kovėsi atsargiai, bet ryžtingai. BlackClown stovėjo lyg statula, pastatyta prieš kelis šimtus metų.
- Neblogai... Tiesiog pasaka... – gaudė orą Aleksandras.
- Patinka? Dar ne viskas, - Timofiejus ryžtingiau užpuolė Kardą.
Aleksandrui pavyko išsirangyti nuo kardo, bet Agutinas to laukė. Sugniaužtam ruso kumščiui kelyje pasipainiojo Aleksandro veidas. Vis dėlto, Kardas greitai sureagavo ir išspaudė iš situacijos maksimumą. Pakelta jo koja stipriai prilietė Timofiejaus galvą... Agutinas net atšoko.
- Gražiai šokate, - tarė BlackClown.
Aš supykau. Jis į tai žvelgė su sarkazmu. Tikriausiai jo kaukė puikiai atspindėjo ir veidą.
- Aleksandras nuspėja visus ruso žingsnius. Patikėk, jis laimės... O tada ateis eilė tau, kloune, - iškošiau.
- Bloodsword kaunasi pagirtinai, bet jis išsekęs. Tai daro kovą tik įdomią, tačiau ne aukščiausio lygio kautynėmis.
Mano žvilgsnis degino BlackClown. Jo žodžiuose juntamas užtikrintumas pykino mane.
- Ei, mokiny... Tai viskas, ką turi? – juokėsi Aleksandras.
Kaip jis išlieka toks?
- Iš tavęs taip pat tikėjausi daugiau, - atsakė rusas.
Jų kardai vėl susiliejo...

Jie nepaliko nieko švento
Budelio ranka atidavė grąžą
Nekaltiesiems Eolo vaikams...

Pabaiga jau čia

Už Sausio 13!