Join the new world

Sveiki,

Na tai jau trečioji dalis, jau po truputi judu link šio kūrinio kulminacijos. Labai viliuosi, kad tiek pat kiek dvi pirmosios, tiek ir ši dalis Jums patiks, ir sulauks daug Vote, bei kas dar nėra užsiregistravęs mano laikraščio- nepatingės paspausti to stebuklingo mygtuko Subscribe. 😃 😛

Mane be galo džiugina, kad yra žmonių, kurie pakomentuoja ar kaip kitaip išreiškia savo nuomonę šiam kūriniui, labai tikiuosi, kad viso šio kūrinio gale Jūsų nenuvilsiu ir Jūs dar ilgai jį prisiminsite prieš einant miegoti 😃 Ypač ...

Juokauju 😃

Vis gi turiu ir privalau priminti, nes kartais tiesiog pasimiršta, o paskui kyla visokių nesusipratimų, tad tebūnie kitas sakinys bus gana tradiciškas.

Šiame kūrinyje yra įsipynę realūs šio žaidimo veikėjai, jų charakteristikos, pagal tai ką jie veikia, kokie jų yra avatarai, galbūt šiek tiek sutampa, tačiau... šiuo kūriniu nenorima Jūsų pašiepti, iš Jūsų pasityčioti, sumenkinti Jūsų asmenybės, kaip nors kitaip neigiamai paveikti ar nuteikti kitus asmenis prieš Jus. Čia yra susipynę asmenys, kuriuos aš žinau, galbūt kažkiek pažįstu, tačiau nieko blogo šiuo kūriniu prieš Jus nenoriu nuteikti, priešingai, noriu priminti žmonėms, kad tokie žmonės šiame žaidime egzistuoja ar egzistavo. Šis kūrinys nėra jokia MU ar politinių partijų agitacija, tai yra saviraiškos priemonė- Grožinė literatūra Erepublik kontekste. Taip pat šiame kūrinyje bus ir jau yra įtraukta šiek tiek realiai ePasaulyje įvykę momentai, mažos jų detalės iš tų laikų, kuriuos aš žinau ir šiek tiek prisimenu 🙂

Tad gero ir malonaus skaitymo, brangieji, Jūsų teismui jau trečioji Mememnto more dalis.

---

Rašytoją surasti internete nebuvo taip jau ir sunku, jis nesislėpė kur nors tarp atsiskyrėlių vėnuolių. Priešingai parašius jam internetinę žinutę, netruko nei minutės, kaip gavau atsakymą. Susitarėme susitikti, tačiau jis reikalavo, kad atvykčiau į jo šalį, tad teko nusipirkti eBilietą į Lenkiją ir susitikti su paslaptinguoju rašytoju Nexrow.


Susitikome mažoje, gana paprastoje, neprašmatnioje, bet tvarkingoje kavinukėje Varšuvos centre. Kavinukėje tvyrojo keistas jausmas, kad aplinkui esu sekama, stebima. Kampuose slampinėjo keistos povyzos, ar tai pasirodydavo, lyg mano vaizduotės vaisius, tačiau prašmėkščiodavo šalimais koks padavėjas raudonomis akimis. Pamaniau, kad kelionė varginanti, autobusu nuo pat ankstaus ryto, o dabar jau gerokai po pietų, tad pervargimas daro savo. Nebuvau linkusi įtarinėjimams jau nuo pat pirmų minučių susitikus su rašytoju.


- Taigi, Akviliutte, koks iš tiesų yra šios tavo kelionės tikslas?- Jaunas gal šešiais metais vyresnis vyras, gana išvaizdus, tačiau neslėpė savo idų išsitraukdamas, gana prašmatnias el Capone cigareles išmirkytas brendyje. Pamaniau gana keistas skonis, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Rašytojas Nexrow išsitraukė nedidelį pigų žiebtuvėlį, kuris visiškai kontrastavo su neseniai ant stalo padėta prašmatnių cigarelių pakuote. Prisidegė vieną jų išsitraukęs, užsirūkė. Aš lengvai sukosėjau įkvėpus ne itin malonaus kvapo, tačiau nieko nesakiau. Nexrow galiausiai prisiminė, šiokį tokį mandagumą.- Atleisk, ar nieko prieš, kad užsirūkysiu? Tai vienintelė kavinė, kurioje galima rūkyti viduje. Tuo man ji ir patinka.- Aš papurčiau galvą kelis kartus, nors mano plaučiai ir vėl neatlaikė - aš dar porą kartų giliai nusikosėjau.

- Na atvykau, nes noriu pakalbėti apie Jūsų parašytą knygą, prieš porą metų, tiksliau apie pabaigoje šios knygos esamą prierašą,- gana įtaigiai pažvelgiau į jį bandydama vis dar tvardytis nekosėjus, tačiau man tai sekėsi ne ilgai, vėl kelis kartus nusikosėjau.

- Prašyčiau, kreipkis į mane tu, nemalonu, kai esu ne ką te vyresnis už tave, o į mane kreipiamasi Jūs. Taigi eini tiesiai prie tikslo, ką būtent nori sužinoti?- Taip pat tiesiai šviesiai paklausė mano pašnekovas, gesindamas ne iki galo surūkytą cigarelę, matydamas, kaip aš kankinuosi, matyt jam suspaudė pagaliau širdį ir nusprendė manęs pagailėti, tačiau jo atžvilgiu nebuvau nusiteikusi jam už tą suteiktą malonę atleisti.

- Ar tu esi ją matęs?- Dar tiesiau paklausiau aš rašytojo, tikėdamasi lygiai tokio paties atsakymo.

- Šiomis akimis nesu.

- Kaip suprasti?

- Ar tiki reikarnacija?

- Ne.- Visiškai tiesiai ir tiesmukai...

- Taip daug kas tuo netiki, tačiau tai egzistuoja. O tu esi ją mačiusi?

- Todėl tavęs ir klausiu.

- Aišku, supratau, tikiu tavimi, nors pats nežinau kodel. Einam, su manimi, turiu tau kai ką parodyti, tačiau tai yra mano namuose.- Paslaptingasis rašytojas, man atrodė dar labiau įtartinas, tačiau norėjau sužinoti tiesą, nusprendžiau surizikuoti ir eiti kartu. Nors prisipažinsiu, velniškai bijojau, kad jis koks iškrypėlis, kuris būtent tokiu būdu vilioja savo aukas į namus iš Lietuvos, o tuo labiau tai gana paprasta, nes niekas nesužinos apie mergaitę, kuriai kažkas nutiko kažkur Lenkijoje, Lietuvos ir Lenkijos santykiai ne itin geri, griūna sutartys ir kažkada buvę draugai dabar atsisuko prieš mus. Politiniai žaidimai ne man, bet šiek tiek apie juos nusimanau. Tad pasileidom kartu Varšuvos mažomis gyvenamojo rajono gatvelėmis.


Namai nebuvo kažkuo kitokie nei Lietuvoje, jei ne gatvių pavadinimai rašomi Lenkiškai, nesuprasčiau net, kad esu kažkur svetur. Stengiausi kiek įmanydama stebėti aplinką, įsiimti įvairius objektus, gatvių pavadinimus, namų numerius, kad jei tektų bėgti, žinočiau kuria kryptimi tai daryti. Visos gatvės, kuriomis mane vedžiojo rašytijas Nexrow buvo visiškai vienodos, skyrėsi tik gatvių pavadinimai, namų numeriai, vieną akimirką atrodė, jog mane vedžioja ratais, o aš kvailutė patikli mergaitė užkibau ant kabliuko.


- Na štai ir atėjome,- rakindamas vieno iš Dewajtis gatvėje esančio namo laiptinę, kokiu numeriu pažymėtas namas nemačiau, tačiau pastebėjau, kad už namo yra lyg kažkoks parkelis ir tolumoje lyg tyvuliuoja kažkoks tvenkinys. Tą akimirką nudžiugau, bent vienas orientyras, kuriuo galėsiu vadovautis, tuo atveju jei teks sprukti.- Penktas aukštas, čia puiki vieta gyventi, netoli upė - gražūs vaizdai ir gana ramu, čia toks pusiau užkampis, šalimais yra tik gana judrus greitkelis, tačiau namas gerai izoliuotas nuo garsų, nieko nesigirdi kas vyksta už lango, o ir nesigirdi kas vyksta bute, gali šokti iki paryčių, o kaimynai miegoti be problemų iki paryčių. Naujos statybos namai, tiesiog naujasis žmonijos šedevras.


Ne užilgo įžengusi į šį butą mane nustebino, gana subtilus ir rafinuotas buto interjeras. Senoviniai, tikro medžio baldai aptraukti tikra oda, senovinės užuolaidos, tarsi perkeltos laiku į šiuos tiesiai iš baroko. Kandinskio paveikslas, jei pasakytų, kad čia originalas, tikrai patikėčiau, tobula reprodukcija. Sienos muštos ryškiai bordinė spalvos aksomine medžiaga. Pagalvojau, kaip puiku čia prisivilioti jaunas mergaites, sienos muštos medžiaga sulaikančios garsus, name su idealia garso izoliacija, negana to bordinė spalva puikiai maskuojanti kraujo dėmės. Supratau, kad esu visiška kvailė ir patekau tiesiai vilkui į nasrus.


- Žadėjau šį bei tą parodyti. Sakei, kad esi ją mačiusi. Giltinę gali matyti tik du žmonės, vienas, tai yra jos mylimasis. Antrasis žmogus tai ji pati. Akivaizdu, kad tu nesi nei jis nei ji.- Paslaptingai pradėjo kalbą rašytojas.

- Tačiau minėjote, kad esate ją matęs ir Jūs, tada esate jos mylimasis?- Pradėjau tardyti Nexrow.

- Nesu jos mylimasis, bet buvau kažkada jos samdytojas Kol ji nebuvo tokia kokia yra dabar. Tai aš ją visko išmokiau ir ji mane turėjo saugoti.- Jo veide įžvelgiau nusivylimą ir apgailestavimą, pamaniau, puikus būdas užliūliuoti išgalvota istorija, tebūnie - nusprendžiau, pažaiskim jo žaidimą.- Prašau ateik čia noriu šį bei tą parodyti.- Griebdamas už rankos mane nusitempė į kitą kambarį, kuriame nebuvo nieko apart senovinio iš kelių lentų ir baslių sukalto stalo. Visiškai tuščias kambarys, be jokių tamsių bordinės spalvos apmušalų, medinės grindys ir plikos sienos. Atsivedęs prie stalo bedė į tuščią lapą.

- Palauk šiek tiek atnešiu raudoną žvakę, pamatysi, kas parašyta nematomu raštu.- Žinojau šį triuką, pašildžius šiek tiek lapą, pasimato tekstas.- rašytojas atnešė žvakę, pašildė popierių, išryškėjo tekstas, parašytas keista man nesuprantama kalba, intensyviai jį perskaičiau.

Netrukus rašytojas išėjo iš kambario palikdamas mane jame vieną. Uždarė duris ir užrakino, kažką sumurmėdamas už durų tyliai.

- Tavimi dėtas atsisėsčiau vidury kambario, kitaip tau galas. Jei nori likti gyva atidžiai klausyk, tu esi inkaras tarp Giltinės ir manęs, privalau jai atkeršyti už išdavystę. Tu net nenumanai kas aš esu, bet atėjai tiesiai pas mane, būtent taip ir tikėjausi. Tu man ją padėsi surasti ir nužudyti, padėsi padaryti tai, ko nepadariau prieš daugelį metų. Jeri ištversi šią naktį tau pasisekė, esi drąsesnė nei tikėjausi. Jeri tau nepavyks čia pasirodys tavo sielos gelbėtoja, Giltinė, o man beliks ją sugauti.- Už durų pasigirdo keistas iškraipytas balsas. Supratau, kad būtent pakliuvau į tuos spąstus apie, kuriuos ir galvojau.


Intensyviai nuėjau į vidurį kambario, kur leidžiantis saulei pradėjo ryškėti raudonas ratas aplink mane: ,,Po velnių, kas čia per velnias?”, net per sukąstus dantis išsprūdo man iš lūpų. Supratau, jog žūt būt turiu likti gyva, kas be nutiktų, tam kad tas iškrypėlis negautų to ko nori. Aplink mane esantis raudonas ratas vis ryškėjo kuo žemiau leidosi saulė ir apgaubia kambarį tamsa, tuo aiškiau ir stipriau ratas rėžėsi į medines grindis, kurio viduryje stovėjau aš.


Kelis kartus bandžiau išeiti, tačiau šis ratas tarsi kalėjimas, negalėjau suprasti kas tai, tačiau jis mane įkalino. Aplink ratą pradėjo ryškėti tamsios neaiškios figūros, raudonos geltonos akys. Tos pačios panašios pabaisos, kurias jau teko kartą matyti. Po truputi jos pradėjo judėti, blaškytis, rėkauti spygauti, prasimušti pro nematoma raudonojo rato sieną. Tos visos pabaisos lėkė į mane, kelios jų atrodė jau beveik liečiančios mane savo šlykščiomis rankinis, raižo mano kūną. Jaučiau skausmą, mano akys degė, verkiau iš skausmo, iš siaubo. Širdis kalatojosi, atrodė, kad iššoks iš krūtinės.


Dar labiau gąsdino tai, kad atrodė lyg pati virstu viena iš tų pabaisų. Iš gyslų iššoko kraujagyslės, mano akys dega ir virsta kiaurymėmis, tarsi transformuočiausi į kažką nežemiška. Raminau save, bet tai mažai kuo padėjo. Visas kūnas virpėjo, jaučiau kaip iš manęs pačios nevalingai veržėsi toks pats klyksmas, kaip ir už rato ribų, o kitą pus durų girdėjosi klaikus juokas...

Pirmoji dalis
Antroji dalis dalis