Memento more

Day 3,012, 15:19 Published in Lithuania Lithuania by Akviliutte

Sveiki,

Jau senai be rašiau, senai apskritai čia bebuvau. Na, o darbų kalnai dar neatsitraukė, vis dar įsijautusi į RL gyvenimo ritmą ir rodos jo kol kas dar nepaleisiu, bent jau ne artimiausiu laiku. Tačiau jau kuris laikas ši istorija man neduoda ramybės. Tad nusprendžiau ja pasidalinti su Jumis. Tikiuosi Jums patiks ir pavyks įdomiai ir intriguojančiai pratęsti šią istoriją. Bandysiu į šį pasakojimą įtraukti kuo daugiau Erepublik man, o ir tikiuosi vis dar Jums žinomus veikėjus. Pranešu iš anksto, kad tie žmonės, kurie bus įtraukti į šią istoriją, man asmeniškai nieko blogo nėra padarę ir tai nėra siekis jų paniekinti, įžeisti ar kitaip sumenkinti, pajuokti. Tai tik istorija kūrinys, kuriam reikia vardų, kurie nors šiek tiek sietųsi su Erepublik. Taip pat į šią istoriją bus įtraukti man žinomi LT ar užsienyje įvykę Erepublik įvykiai, kuriuos aš įsupsiu būtent į šios istorijos tematikos įvaizdį.
Tad Jūsų teismui, brangieji, mano naujas kūrinys...



Mano istorija prasidėjo labai seniai. Tai visai kitokia istorija nei daug kas įpratę girdėti ir prasideda ji tuo, kad yra apgaubta paslapties. Daug kas pasakys, kad tai išgalvota, tačiau ar tikrai?


***


Seniai seniai, kai dar žmonės tikėjo prietarais ir pasakomis, kartais iš tiesų net išgalvotomis istorijomis egzistavo viena legenda. Tai mirtingojo, prieš mirtį ateinanti pasitikti giltinė. Kas ji ir kodėl būtent ji buvo toji, kuri nuvesdavo mirtingųjų sielas į ana pilį niekas nežino, ir į šį klausimą niekas negali atsakyti. Vieni sako, kad tai viena siela, kuri nusidėjo ir čia jai yra bausmė būti nei mirusiai, nei gyvai. Kiti ją apipina įvairiausiomis istorijomis, kaip nešančią nelaimę. Kiekviena tauta vis skirtingai ją vaizduoja. Tačiau dažniausiai ją vaizduoja apsisiautusią juodu apsiaustu, rankoje dalgis, o vietoj veido kaukolė. Tačiau aš žinau kokia ji iš tiesų. Žinau ir tuoj pat Jums papasakosiu.


***


Kartą kai buvau dar paauglė, vos sulaukusi keturiolikos - perskaičiau knygą, kurioje buvo rašomos įvairios istorijos, apie įvairius pasakų veikėjus, įvairios legendos, sakmės ir padavimai, apie laumes, raganas, šmėklas ir giltinę. Mane labiausiai ir patraukė ši istorija apie būtent ją, nes buvo neįprastai trumpa ir tarsi buvo neužbaigta. Ta istorija apie mažą mergaitę, kuri buvo prakeikta mylimojo ir ieškodama jo bei taisydama jo blogus darbus pati į juos įsitraukė, vėliau ji pati paprašė aukščiausiųjų dvasių ją prakeikti, kad visi kas daro blogus darbus būtų nubausti jiems pelnyta bausme, pati pasiaukodama amžinoms kančioms. Kaip tarė taip ir nutiko.


Ši istorija mane šiek tiek sukrėtė, bet ir neišgąsdino.

Koks kvailas žmogus galėtų pasiryžti amžinoms kančioms, vardan mylimojo, kad išpirktų jo kaltes,- nusijuokiau aš garsiai, nors bibliotekoje tebuvo dvi gyvos dvasios- aš ir bibliotekininkė.

- Aš…- atsakė iš tamsos išnirusi jauna moteris, nedidelio ūgio, veidas baltas it apibarstyta miltais, ilga aptempta, ypač išryškinančią idealią figūrą, tamsiai kaštoniniai plaukai itin preciziškai sušukuoti, ilgi iki klubų, palaidi, lengvai plaikstėsi vėjyje, nors bibliotekoje nebuvo praviro lango.

- Kas Jūs ir kaip čia atsiradote, nepastebėjau Jūsų.- Tariau gana garsiai, su šiokiu tokiu nepasitenkinimu, nes iš tamsos išnirusi moteris, mane šiek tiek išgąsdino, tuo labiau, kad visai neperseniausiai perskaičiau istoriją apie legendomis apipintą giltinę.


Moteris judėjo itin lengvai, tarsi be žingsnių, prisiartino arti manęs, kad buvo galima itin gerai įžiūrėti veido bruožus: itin skvarbios tamsios it smala didelės akys, smulkutė nosis, griežti tamsūs antakiai, tačiau lygūs nuo akių kampučių stori iki linkio, o paskui siaurėjantys, tamsios ilgos blakstienos, o lūpos blyškios vos vos melsvos, ryškūs skruostikauliai, o ties žandais gana stipriai įdubę, tarsi moteris jau senokai būtų pamiršusi gerai ir sočiai pavalgyti. Tada staiga atsitraukė.

Šiuo savo judesiu, matyt tikėjosi mane išgąsdinti, tačiau man pasirodė šiek tiek juokinga. Prisipažinsiu į viską žiūrėjau šiek tiek sarkasiškai ir nepatikliai, man tos moters elgesys atrodė ne tik šiek tiek kvailokas, bandant mane įbauginti, bet ir šiek tiek nesveikas, tą akimirką pagalvojau, gal pabėgo iš kokio beprotnamio, bibliotekoje prisiskaitė visokių pasakų ir įsivaizduoja dabar esanti viena iš tų herojų. Na, kad ne giltinė tai akivaizdu, nes tikrai nebuvo panaši, į tą kaip ji buvo aprašyta knygoje. Tad šią versiją iškart atmečiau. Šios mintys man tesisuko galvoje gal kokias kelias minutes, kol ji neva išdarinėjo savo kvailus triukus. Nenorėjau jai nieko sakyti, nes pagalvojau, kodėl turėčiau atimti iš kito žmogaus jo asmeninės vaizduotės vaisius. Tada pagalvojau, gal ji kokia aktorė bandanti įsijausti į vaidmenį ir man šis žaidimas visai patiko, nusprendžiau, kad galiu pažaisti šį žaidimą, tačiau apsimesti, jog ja patikėjau. Tad ir nuostabą suvaidinau, jai atsitraukus.


- Tu manai, kad aš juokauju? Aš nei aktorė, nei pamišėlė, nei įsivaizduoju save kažkokiame keistame amplua prisiskaičiusi pasakų,- perskaičiusi mano mintis gana garsiai, pro sukąstus dantis išrėžė moteris, taip mane šiek tiek nustebinusi, tačiau pamaniau, kad ji jau yra susidūrusi su panašia situacija ir jau nuspėja, ką žmonės ją pamatę pasakys. Matyt, aš ne pirmoji, kuriai atrodo juokingas jos elgesys.- Po akimirkos ta moteris, bibliotekininkė mirs, o tu turi penkias minutes iš čia išsinešdinti, jei per tą laiką neišeisi iš bibliotekos, pamatysi, tai ko tikrai nepamirši, o ir niekam papasakoti negalėsi.

- Klausyk, baik čia mane gąsdinti, man jau atsibodo tavo šie žaidimai, tad traukis į šalį ir leisk man skaityti toliau,- nepatikėjau ja, tikrai pamišėlė. O jei ji ir nusprendė padaryti žmogžudystę, pamaniau, kad būsiu liudininkė, tik po to ką pamatysiu, teks ir man išnešti sveiką kailį.

- Nepabėgsi nuo to ką pamatysi ir ne tavęs čia atėjau, tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių tu vienintelė šioje žemėje mane matai ir girdi, te noriu tave apsaugoti. Tačiau, jei neišsinešdinsi dabar, tai ką pamatysi - tau nepatiks, o ir papasakojusi kažkam, tave būtent ir palaikys pamišėle ir galbūt net uždarys tarp minkštų keturių sienų,- gana griežtai ir su įsiūčiu tarė moteris, kurios akys iš juodų it smala pradėjo virsti į raudonas prisipildžiusias kraujo, veidas panašėti į kaukolės, iš rankos išniręs dalgį primenantis kardas, atsukusi nugarą, pasirodė gana didelis gaubtas, kurį užsitraukė ant galvos. Judėjo link tos bibliotekininkės lygiai taip pat be žingsnių.


Tą akimirką jau supratau, kad pavėlavau pabėgti laiku, tačiau pabėgti ir nenorėjau, norėjau viską pamatyti, paslaptingosios moters neišsigandau. Tačiau ir pajudėti nebegalėjau, tarsi mane surakino, kažkokiais nepaaiškinamais pančiais, suparaližavo, tegalėjau viską girdėti, jausti, kvėpuoti ir matyti. Stovėjau šalia vienos iš daugelio knygų lentynų, kaip įkalta, rankoje vis dar laikydama knygą, kurią neperseniausiai skaičiau. Tą akimirką prisiminiau, ką tik perskaitytą legendą apie giltinę, atrodė, kad ji priešais mane ir stovi, laukia tos vargšės bibliotekininkės mirties.


Kaip ji tarė, taip ir atsitiko, moterį ištiko nepaaiškinamos konvulsijos, tarsi infarktas ar insultas. Norėjau jai padėti, tačiau pati buvau lyg suparaližuota, negalėjau nei žodžio ištarti: ,,padėkite”. O toji paslaptingoji moteris stovėjo šalia ir nieko nedarė tiesiog laukė, kažko, ko kol kas negalėjau suprasti. Po kelių sekundžių, kai baigėsi konvulsiniai nevalingi judesiai ir moteris jau buvo susmukusi savo kėdėje, atsirado kaip iš niekur trijų metrų spinduliu aplink ją keistas plonas šviesos ruožas, tarsi skiriantis ribą ją nuo išorinio pasaulio. Iš bibliotekininkės kūno pradėjo plūsti įvairūs baisūs padarai, tokie kokių net siaubo filmuose nerodo. Stovėjau susikausčiusi, iš tiesų būtent šią akimirką jau galėjausi nepabėgusi iš čia. Mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Vienas iš jų gana arti prisiartino manęs ir buvo beveik paliesiantis mane, tačiau aš per milimetrą stovėjau už šio rato ribų, matyt jis mane ir saugojo nuo tų padarų. Paslaptingoji moteris rate, kovojo, su tomis pabaisomis, be niekeno pagalbos, viena jų jai gana stipriai įkando, kita sugriebė, jai vos pavyko išsilaisvinti.


Po akimirkos atsitokėjau, nugalėjusi baimę, kažkodėl supratau, kad turiu padėti moteriai, tačiau buvau sukaustyta, kažkokio nepaaiškinamo paralyžiaus. Stengiausi pajudėti ir išsilaisvinti iš tų mane sukausčiusių pančių, tačiau mano pastangos buvo be vaisės.


Paslaptingoji moteris baigusi kovas su demonais, jas surinkusi į tamsų it smala maišą, dar būdama tame rate atsisuko į mane, po truputi nykstantis prieš akimirką buvęs įvaizdis ir grįžtantis į prieš tai buvūsyjį, jau nebe atrodė man toks juokingas. Kai transformacija visiškai baigėsi, po truputi pradėjo nykti ir šviesusis ratas.

- Tu po akimirkos grįši į tą laiką, kai jai prasidės priepuolis, jai padėti nebegalėsi, kas likimo duota, to nepakeisi, tačiau vis dar gali pakeisti bent kelias jos gyvenimo akimirkas ir suteikti jai galimybę, iškeliauti šviesos keliu. Tikiuosi daugiau nebe susitiksime, geros kloties tau, Akviliutte,- vos tai ištarus jai aš nevalingai žvilgtelėjau į moterį, kuriai turėtų pasak Giltinės tuo ištikti priepuolis. Tada vėl atsisukau į legendomis apsuptą moterį, pasak jų, grobiančią mirštančiųjų sielas, tačiau ši jau buvo išnykusi, o netrukus moterį ištiko priepuolis.


Pribėgau prie bibliotekininkės MajoNingyo, nežinojau, ką daryti, tačiau iš rankinės išsitraukusi mobilųjį telefoną iškviečiau pagalbą. Moteriai laiku buvo suteikta pirmoji pagalba, tačiau ši vis dar buvo netekusi sąmonės. Po kelių dienų nepabudusi iš komos moteris mirė ir jai nesugebėjo padėti net patys geriausi gydytojai. Artimieji dėkojo man už tai,kad laiku iškviečiau pagalbą ir net neprasidėjus priepuoliui jau iškviečiau pagalbą, nors tai ir nepadėjo, tačiau jie man buvo dėkingi. Pati nesijaučiau padariusi kažką ypatinga, kaip tik atvirkščiai nepadariau nieko, kad ją išgelbėčiau. Supratau, kokia savanaudiška ir sarkastiška buvau. Savo galvoje sukūriau tūkstančius situacijų, kuriose išbėgau keliomis minutėmis anksčiau ir kviečiau pagalbą, kas būtų sustabdę dar anksčiau tam kas įvyko vėliau.


Praėjus mėnesiui pradėjau prisiminti, tuos įvykius matytus tą dieną, kaip toji moteris kovojo su tais demonais, kaip ji skaitė mano mintis, kaip ji mane kažkaip suparaližavo, gražino laiką atgal ir paskutiniuosius jos žodžius, kad tiki, jog daugiau nebe susitiksim. Nebūčiau aš, jei paisyčiau šiuos jos žodžius. Nusprendžiau susirasti ją ir išsiaiškinti kas ji, kodėl tik aš ją viena temačiau, pasak jos žodžių, kas tie demonai, kodėl su jais ji kovojo? Ir dar tūkstančiai klausimų, kurie man nedavė ramybės.


Privalau ją surasti...