kodėl aš iš principo niekada neperku aukso

Day 1,706, 20:20 • Published in Lithuania Lithuania • by Fabrikantas

Atsakydamas į mano viešą retorinį klausimą „kodėl aš nesitreniruoju už auksą“, Nukainotas neseniai uždavė kitą įdomų viešą retorinį klausimą „Kodėl aš treniruojuosi už auksą“.

Abu klausimai įdomūs, tad diskusija tikrai nusipelno būti tęsiama.



Pradėkime nuo kavinės su kava.

Įsivaizduokime, kad iš žaidimo pasitraukia tie, kas už jį nemoka. Tuomet nebelieka jokių divizijų, laikraščių, partijų, o lieka tik kredito kortelės: užmokėjai-laimėjai. Mūšiai vyksta realių pinigų pervedimo būdu. Šnekant metaforiškai, tuščioje kavinėje tylomis geriama brangi kava. Bendrauti jokio rimto reikalo ir nėra.

Aha, vadinasi tie, kas nemoka, yra reikalingi? Masterkarderiams reikia iššūkio, kažkokio ne pernelyg lengvai (nes nebūtų fun) nugalimo priešo? Kažkas turi jiems nusileisti savo parametrais, vystymosi greičiu, galimybėmis? Kažkas turi sukurti tą tarptautinį foną, kuriame ir vyksta žaidimas.

Kitaip tariant, žaidimą kurią ne tik adminai, jį kuria ir žaidėjų bendruomenės. Tad, galima sakyti, pinigų nemokantys žaidėjai juos atidirba, sukurdami žaidimo malonumą ir sau, ir tiems, kas juos moka.

Turiu lentynose ir mokamų žaidimų (įdomus pavyzdys: Caesar III ir Might and Magic I😵. Kaina atitinka kokybę, todėl kas keleri metai vis iš naujo juos suinstaliuoju ir pasimėgauju. Tikriausiai užmokėčiau ir už įdomų online, jei būtų lygios sąlygos (sakykime, moka visi, arba free ir golden versijos žaidžiamos atskiruose serveriuose) ir jei pasitikėčiau kokybe (sakykime, išbandęs nemokamą...).

Šis gi žaidimas yra paremtas aptarta finansine nelygybe, toks jo biznio modelis: free kontent-krieitoriai, patrankų mėsa, fonas masterkarderiams. Tokias taisykles man pasiūlė Platonas, tad aš jas ir priėmiau. Čelendž aksepted.

Kita įdomi Nukainoto mintis skamba taip:

Kam būtų reikalingas auksas, jei nebūtų kur jo išleisti? Didžiausia eRepublik pramoga yra karas.

Jei dėl pirmojo teiginio sunku būtų ginčytis, tai su antruoju sunku būtų sutikti:



Atsiverčiau savo įmones, ir pasvajojau apie pištalietų apgreidą iki supertankų (Q1->Q6). Ne sezono metu 770g. Per paskutinias 90 dienų uždirbau vidutiniškai 1,25g per dieną. Aha.

Sakyčiau, problema kur dėti auksą neturėtų man iškilti per laiką, kurį pajėgsiu čia išbūti...

Vienok, didžiausias erep fun yra ne karas, o įtaka.

Galima ją glaudžiai sieti su karu: joti ant daugiau ar mažiau protingo patriotizmo (šaunus oksimoronas?) žirgo, surinkus mokesčius dalyti dotacijas, įkurti čatų kambarius ir tvarkytis juose...

Bet karas nėra vienintelis būdas būti reikšmingiems. Visai įmanoma įkurti ir ką nors kita: pacifistų ložę, ekonomistų klubą, bajorų luomą.

Ne ką mažesnis malonumas, nei Nukainotam karas, man yra laisvė ir savigarba. Esu visiškai nepriklausomas, pats save išlaikau. Nesu gavęs jokių valstybės dotacijų. Neturių klonų. Neperku aukso.

Žaidimo malonumą kuria ne vien žaidėjai, nuolat keisdami taisykles jį kuria ir patys adminai. Todėl į kovą su sistema žiūriu ne kaip į diversinę veiklą, o kaip adminų fantazijos ribų testavimo įrankį.

Mudu su Platonu vienas kitam reikalingi...