Kelyje į šviesią ateitį

Day 1,303, 15:44 • Published in Lithuania Lithuania • by Nexrow

Labas vakaras, brangūs skaitytojai.

Jau kurį laiką nesidalijau savo išmintimi su Jumis. Kai kurie galbūt tai pastebėjo, kai tuo tarpu kiti net nepajuto. O priežasčių šiai tylai buvo pačių įvairiausių. Tačiau labiausiai veikė, žinoma, faktas, kad man tiesiog pabodo šis žaidimas. Karyba neįdomi, kol nesi kažkoks pasaulinės klasės tankas, politika nusivažiavo bala žino kur, o apie ekonominį modulį net kalbėti nesinori. Ir paskutinis lašas į šio kartaus gėralo taurę buvo taip ilgai lauktas, tačiau visai nesmagiai priimtas spaudos modulio atnaujinimas. Aš pats, žinoma, nieko prieš tokį spaudos skirstymą neturiu. Deja, aš esu tik vienas iš keleto tokių - daugumą visgi atbaido toks didelis spaudos skilčių pasirinkimas. O, koks to rezultatas, visi matome - skaitomumas siaubingai kritęs, nors gyventojų ir padaugėjo.

Tačiau vis dėlto šiandien sugalvojau kažką parašyti. O tai daryti mane įkvėpė filmas, kurį ką tik pabaigiau žiūrėti. O vadinasi jis The Adjustment Bureau. Pats filmas gal ir nebuvo labai įspūdingas, tačiau turėjo gerą mintį (beje, pastatytas pagal knygą, tad spėju, kad knyga visai nebloga turėtų būti). Ir ta mintis man šiuo metu labai tiko netyčia užklydus į eRepublik‘ą.



Taigi, filmo esmė yra ta, jog egzistuoja toks Biuras, vadovaujamas kažkokio paslaptingo Direktoriaus. Minėtas paslaptingasis veikėjas atseit yra parašęs kažkokį milžinišką, žmogui nesuvokiamą planą, kaip kiekvienas tūlas pilietis turi gyventi, kad visa visuma sudarytų progresyvų visuomenės tobulėjimą. O tas Biuras turi rūpintis, kad tas planas būtų vykdomas be klaidų ar nukrypimų.

Žinau, galbūt tai skamba kiek banalokai, tačiau man visa tai pamačius kilo labai didelės asociacijos tarp minėtų tarnautojų ir mūsų visų mylimo žaidimo administracijos. Šie žmonės turi galią valdyti mūsų virtualų gyvenimą taip, kaip jie nori; jie stebi mus, prižiūri, kad nebūtų jokio sukčiavimo bei jokio priešinimosi jų valdžiai. Ir, teisybę pasakius, ką gi gali žinoti - galbūt jie, darydami visus tuos nesąmoningus atnaujinimus, keldami piliečių nepasitenkinimą ir malšindami jį kofeino kupinais saldainiais, pamažu tyliai vykdo kažkokį keistą ir net iškrypusį planą. Galbūt tai iš tikrųjų stabilus judėjimas tam tikra aiškia kryptimi, užmaskuotas po neapsisprendimo ir neatsakingumo kauke. Galbūt šio žaidimo administracija įsivaizduoja Naująjį Pasaulį tokį, kokio mes jo nematome net pačiose netikėčiausiose fantazijose (ar žiauriausiuose košmaruose) ir pamažu mėgina mus vesti į tą Pasaulį, tačiau daro tai pamažu, suvokdami, kad pernelyg kardinalūs šuoliai gali mus išgąsdinti.



Tačiau šioje vietoje mano rašinėlis lūžta pusiau ir prasideda kita jo mintis. Mintis, kuri, beje, yra iš dalies pavogta iš kito straipsnio, kurį siūlau visiems taip pat paskaityti.

Taigi, kadangi aš nesu matęs to absoliutaus plano ir tikrai nežinau, ko siekia žaidimo administracija, galiu daryti tik asmenines prielaidas, analizuodamas esamą situaciją. Tačiau, kad ir kaip besistengčiau, labai daug galimų kelių nesugalvoju. Teisybę pasakius, mano menkas, nematantis the big picture protas tesugebėjo nutiesti vieną, ganėtinai tiesų ir beveik akivaizdų mūsų visų likimo greitkelį. Ir taip, jei jau perskaitėte minėtą straipsnį, tai žinote, apie ką kalbu - Single-player eRepublik.



Matydamas, jog praktiškai visi šio žaidimo aspektai pamažu iš skatinančių tautinius, nacionalinius ar galų gale tarptautinius santykius, virsta propaguojančiais asmeninės gerovės siekimą, galiu su trupučiu drąsos teigti, jog pasiekęs paskutinę savo atnaujinimų traukinio stotelę, šis žaidimas taps mafijų karais ar kokia nors ferma, turinčia tik vieną žaidėjus į visumą apjungiantį aspektą - ranking sistemą (tai tiesiog būtina, kadangi, priešingu atveju, jis nebeneštų pelno). Ir, teisybę pasakius, per daug dėl to nesijaudinu - tik pamanykit, galėsim patys save išrinkti šalies vadovais ar tapti aukščiausios klasės kariais, laiminčiais karus prieš didžiules armijas... (Derėtų paaiškinti, nes galbūt ne visi supras - tai jau ir taip yra įmanoma.) Galėsime vieni diktuoti rinkos sąlygas, gamintis tai, ko patiems reikia, o ne tai, ko nori kiti, mums pirkti nieko nereikės - tik kaupsime pinigus ir beprasmiškai plėsimės be galo... (Žr. kiek aukščiau esančią pastabą.) Galėsime be jokių sunkumų tapti spaudos magnatais, net nesistengdami kažką rašyti - juk vis tiek niekas neskaitys... (...) Tiesiog šaunu, ar ne? Argi ne tokie troškimai kirba visų mūsų galvose?



Aš jaučiu, jog įvykus tokiai metamorfozei, per daug nenusivilčiau. Vis dėlto, galbūt mane jau paveikė mūsų vedlių pastangos koreguoti mūsų mąstymą, galbūt tas palaipsniui vykdomas mūsų pratinimas prie individualaus žaidimo jau spėjo įsišaknyti manyje... O gal tiesiog vasara už lango veikia. Tačiau nesijaučiu per daug skriaudžiamas. Žaidimas juda, o kokia to judėjimo kryptis, koks viso to tikslas - ne mūsų menkiems protams suprasti. Matyt, visgi teks pasiduoti stipresniųjų valiai ir tekėti pasroviui, kol pagaliau sulauksime to aukso amžiaus, kai galėsime sau vieni su Lietuva visą pasaulį užkariauti 🙂



Tad sėkmės Jums, brangūs skaitytojai, augant, stiprėjant, plečiant savo imperiją. Galbūt kada nors iš viso to bus kokios nors realios naudos. O dabar ačiū Jums už dėmesį ir labos Jums nakties 🙂
Pagarbiai,
Nexrow