Join the new world

Gyveno kadaise toks ePinokis, plikom rankom kariavo, kariavo už eLT ir susapnavo kaip jo senelis kadaise gamino automatą, pirmą savo ginklą.


Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.
eRedakcija priima bet kokią eparamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu, kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.

eRedakcija




Savanorių ginklas

Prisimena konstruktorius

Po paskelbimo atkurti nepriklausomybę, atsirado nemažai žmonių, kurie rūpinosi Aukščiausiosios Tarybos gynybos ginklais. Tarp tokių atsidūriau ir aš.
Dar iki pučo žlugimo Artūras su Darium bandė pagaminti ginklų – tai buvo pistoletai-kulkosvaidžiai šaudantys 9,2 mm kalibro rusiško pistoleto makarovo šoviniais. Tame projekte aš talkinau, kadangi apie ginklus pakankamai gerai nusimaniau, nes tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje buvau artimos kovos ir šaunamųjų ginklų profesionalas. Artūro ir Dariaus ginklas buvo nedidelis, žinoma, netobulas, bet, kad ir kaip keista, šaudė, žinoma strigo, bet šaudė. Ginklą tvarkėme kur tik buvo įmanoma – garažuose, bute ir pan. Išbandyti važiuodavome į miškus už miesto. Buvo keblumų, keliuose visur patruliuodavo rusų kariniai patruliai, stabdydami ir tikrindami automobilius.
Mūsų ginklas žinoma buvo netobulas, nepatikimas, toks dar netikras, bet tai jau buvo tikrų tikriausios nepriklausomos Lietuvos nuosavybė – tikros Valstybės tikras ginklas! Mes buvome pasiruošę važiuodami su tuo ginklu gintis prieš svetimos valstybės kariuomenę, kuri vis dar tankais darkė mūsų kelius. Kieno tai laimė, kad mūsų nestabdė, ar to omonininko, kuris įkišęs veidą pro automobilio langą, nepatikrino automobilio, ar mūsų, nežinau... Mūsų valstybė, Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyrius, mums skyrė išbandymams amunicijos, ir mes jautėme didelę pareigą ir atsakomybę prieš mūsų Valstybę, kad bijotume svetimos kariuomenes karių.
Kai AT Apsaugos skyrius įsigijo bazę Žalgirio gatvėje, mes persikėlėme ten su savo „gaminiu“. Artūras jau buvo paruošęs daug ruošinių tam ginklui, bet ruošiniai netiko, nes nuspręsta ginklą gaminti tobulesnį, atitinkantį priimtus tam laikotarpiui ginklų standartus. Reikėjo surasti meistrų, kurie gamintų detales staklėmis. Mane paskyrė tokio baro vadovu, ginklų Apsaugos skyrius neturėjo, ir visi ten dirbantys, norėjo turėti savo lietuvišką ginklą. Tuo tarpu, Kaune Krašto apsaugos vadovybė, Audrio komanda, taip pat norėjo pagaminti lietuvišką ginklą. Susiklostė tarsi varžybų situacija. 1992 m. kovo mėn. turėjo įvykti varžybos tarp mūsų ginklų. Mes jau buvome pagaminę bandomąjį ginklą su iškaltu užrašu, kad tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos ginklas. Tai buvo irgi pistoletas-kulkosvaidis, šaudantis vis tom pačiom rusiškom 9,2 mm pistoletinėm kulkom. Gaminimo eigoje iš to ginklo buvo iššauta per pusantro tūkstančio kulkų. Ginklas turėjo du režimus – po vieną ir automatinį šaudymą, greitošauda 750 šūvių per minutę, šaudymo nuotolis apie 75 metrai, tai buvo pakankamas apsaugininkams ir vidaus apsaugai nuotolis. Ginklas buvo mažas, su viena rankena, į kurią įsidėdavo šovinių dėtuvė su 35 šoviniais.
Atėjus atrankos dienai, 1992m. kovo 4 d., kauniečiai dar buvo nepasiruošę, sakė, kad jų automatas dar nedirba lauko sąlygom ir negali dalyvauti atrankoje, nes laimėjęs atranką ginklas, turėjo būtį gaminamas valstybės mastu, oficialiai, kaip ir pridera tikrai Valstybei. Mūsų bazė – tai buvusios KGB garažų dirbtuvės, kur buvo mums reikalingos metalo apdirbimo staklės. Vadovavo tai bazei Artūras. Dirbtuvėse kartu dirbo mano pakviestas profesionalus frezuotojas, mano brolis, amžiną atilsį Viktoras. Inžinierium-technologu, profesionaliai tvarkiusiu techninę dokumentacija buvo Gediminas. Jeigu pritrūkdavo medžiagų, arba kokios tai operacijos su metalais, kurios mes negalėjome bazėje atlikti – plienų grūdinimas, ginklo juodinimas – mums padėdavo „Sigmos“ specialistai, ten dirbančio Anatolijaus dėka. Anatolijus inžinierius, tuo metu dirbęs „Sigmoje“, kur dirba ir iki šių dienų.
Jau 1992m. vasarą iš Amerikos, Čikagos, buvo atvykę specialistai apmokyti taktikos ir šaudymo įgūdžių mūsų apsaugininkus. Jiems pristatė mūsų ginklą, o mane kaip to ginklo autorių. Amerikonams ginklas labai patiko ir jie iškarto pasiūlė vieną milijoną dolerių už jį, o man siūle tokį patį darbą Amerikoje. Bet kas ta Amerika palyginus su mūsų nepriklausoma Lietuva ?! Kitą dieną buvau su ginklu pristatytas Vidaus reikalų ministrui, amžiną atilsį Valiukui, kuris juo susidomėjo. Ginklą vidaus reikalų pareigūnams su ministru priešaky pristatinėjau Kalnų parke, šaudykloje. Šaudėme iš Stečkino automatino pistoleto, šaudančio tokiais pačiais šoviniais. Po šaudymo jiems mūsų ginklas patiko, ir buvo nuspręsta tokį turėti ir policijai, kadangi jis lengvai buvo valdomas viena ranka, neturėjo būdingos tokio tipo ginklams atatrankos dėl sukurto jo mechanizme stabilizatoriaus.
Žinoma, ginklą reikėjo tobulinti, jis pagamintas buvo iš ne visai tam skirto plieno, o iš to kurį galėjom gauti tuo metu. Taip pat ginklą parodė per mūsų televiziją vakaro žiniose, skelbdami, kad tai pirmasis lietuviškas ginklas, tuo tarpu apie Kauno ginklą dar tik sklandė gandai. Tokių ginklų mes iš viso paruošėme keturis, kadangi leisti masinei gamybai ir bandymams vieno buvo negana. Ginklai buvo prišaudyti šaudykloje, išbandyti, o paskui pajuodinti, oksiduoti „Sigmoje“. Žinoma, bazėje dirbo ir atsitiktinai pakliuvusių, prijaučiančių komunistams rusakalbių darbininkų iš Naujosios Vilnios, kurie tikriausiai nunešdavo informaciją, ten kur nereikėjo... Grįžus komunistams į valdžią, į Lietuvos prezidentus atėjus amžiną atilsį Algirdui Brazauskui, mes žinojome, kas mūsų laukia. Artūras staiga suorganizavo ginklų pridavimą į Kauno Karo muziejų. Kartu su atitinkamais popieriais ginklai su apsaugos palyda ir manim buvo pristatyti į Kauno Karo muziejų. Priėmė ginklus tuo metu buvęs Kauno Karo muziejaus direktorius Jurevičius.
Skyrius buvo anuliuotas, o buvę sovietiniai rusiškai šnekantys milicininkai, persidažę policininkais dar ilgai nenurimdami ieškojo tų ginklų, arba informacijos apie juos, purtydami kratom mano ir kitų butus. Tų ginklų gamybai padėjo ir morališkai, ir kaip chemikė amžiną atilsį mano žmona Onutė.