Join the new world

PO VAKARYKŠTĖS DIENOS ePinokis prisigėrė, labai prisigėrė, kad net eBare pradėjo pasakoti savo eSapnus. eRedakcijos eAgentas grauždamas paskutinę savo Q1 bulką vos spėjo užrašyti šį pasakojimą ir beveik jau ant „nulio“ atšliaužė.
eRedakcija nėra tikra ar jos eAgentas viską užrašė, nes ePinokio būklė buvo baisi, nes pakeliui jis gavo dar mušti ne tik nuo PLATO, bet dar ir nuo kitų iš eRepublik eAdminų.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija priima bet kokią eParamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu, kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.

eRedakcija



Rusijos propagandos ataka

Atėjęs į AT iš pradžių būdavau ir padėjėju, ir spaudos atstovu, nes, prasidėjus kariuomenės judėjimui, vėl atvyko daug užsienio spaudos atstovų. Taip pat tuo pačiu metu padėjau formuoti vyriausybę, reikėjo formuoti V. Landsbergio sekretoriatą bei kitus AT skyrius.
Ypač daug žurnalistų plūstelėjo, kai buvo užimti Spaudos rūmai. Rodos, tą naktį net nebuvau grįžęs nakvoti, nes nuolat pasirašinėjau raštus kur, ką ir kiek savanorių siųsti saugoti. Po to dar daug naktų būdavo tokių, kai negalėdavau grįžti namo ir savo draugų prašydavau, kad atvežtų drabužių persirengti.
Kai galų gale tą kovo 24-osios rytą apsitvarkiau su darbais ir nuėjau duoti V. Landsbergiui ataskaitos apie situaciją, negalėjau praeiti pro sekretoriato holą, nes jis visas buvo pilnas žurnalistų. „Gautoji palikimu“ sekretorė buvo visiškai pasimetusi ir nežinojo kaip su jais tvarkytis. Kai galų gale prasimušiau ir įėjau į V. Landsbergio kabinetą, pamačiau, kad jį be jokio sąžinės graužimo kankina keli užsienio žurnalistai, o pats V. Landsbergis nuo įtampos net išraudęs, atrodė, kad jo plaukai stovi piestu. Teko žurnalistus gana grubiai išvaryti, o jie žadėjo skųstis. Kelias kitas dienas nemažai laiko praleidau tarpduryje tarp V. Landsbergio kabineto ir sekretoriato, stumdydamas besiveržiančius žurnalistus arba vydamas juos iš kabineto, jei pasibaigė nustatytas interviu laikas, kurį pats ir nustatinėdavau.

Aišku, tam tikrais momentais būdavo ir atokvėpių, tuomet pradėjau formuoti AT pirmininko sekretoriatą. Vienus į sekretoriatą pakviečiau pats, pvz., Jadvygą Mackevičienę, taip pat Ramūną Bagdoną, kaip padėjėją užsienio reikalams. Kitus pasiūlė Ramūno žmona Gražina – Brunoną Gruzdį, kaip vyriausiąjį padėjėją, kuris, pasirodo, mano studijų laikais buvo braižomosios geometrijos dėstytojas ir jau nuo tų laikų mūsų santykiai buvo labai geri (jo sūnus Vytautas pasiūlė Aurelijų Katkevičių, kaip padėjėją vidaus klausimams, juos abu pažinojau nuo jaunystės). Dar vėliau spaudos atstovu pasikviečiau Audrių Ažubalį ir Šarūną Adomavičių – teisiniams klausimams (jį rekomendavo G. Kupčinskas). Taip ir rinkau kadrus ...

Kovo 25 d., sekmadienis

Šį sekmadienį nieko ypatingo neįvyko. AT pirmininkas išvakarėse M. Misiukonio paprašė suorganizuoti susitikimą su sovietų atsakingais karininkais – reikėjo pabandyti išsiaiškinti, ką ir kaip planuoja sovietų kariškiai, kodėl ir kieno įsakymu karinė technika važinėja po Vilnių. Po susitikimo AT informacijos biuras nors ir išplatino šio susitikimo rezultatus Vakarų pasauliui, bet tolesniems įvykiams, kurie prasidėjo po kelių dienų, jokios įtakos neturėjo. Sovietai mūsų „ėmėsi“ rimtai ir ketino sužlugdyti morališkai arba patikėjo ką tik sugrįžusio M. Burokevičiaus žodžiais, kad „nacionalistus“ reikia tik šiek tiek paspausti, ir tvarka bus atstatyta, nes „darbo žmonės“ nesitaikstys su naująja valdžia ir ją nuvers be tankų. Reikia, kad tik kariškiai šiek tiek padėtų. Manau, kad būtent tokie pranešimai ir ėjo į Maskvą iš M. Burokevičiaus štabo. Štai tas į Vakarus išplatintas pranešimas:

Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos
Informacijos biuras, 1990 m. kovo 25 d.

Lietuvos Vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio iniciatyva Vytautas Landsbergis, LR AT pirmininkas, vėlų sekmadienio vakarą (kovo 25 d.) AT pastate susitiko su trimis Sovietų armijos pulkininkais. Susitikime dalyvavo pulkininkai Vladimir Uschopčik, Sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas, Viktor Smokarev – garnizono vado pavaduotojas ir Vladimir Trikoz – SSSR gynybos ministerijos vidaus kariuomenės vado pavaduotojas. Karininkai atvyko į pastatą ir jį paliko be jokių komentarų. Iš Lietuvos pusės susitikime dalyvavo Ministro pirmininko pavaduotojas Romualdas Ozolas, Lietuvos generalinės prokuratūros, Ministrų tarybos (įskaitant ministrą Misiukonį) atstovai bei Lietuvos KGB pirmininko pavaduotojas Edmundas Baltinas.
Po susitikimo iš karto surengtoje spaudos konferencijoje V. Landsbergis paaiškino, jog paklausė karininkų apie Sovietų kariuomenės užimtus kai kuriuos pastatus (įskaitant du šeštadienį užimtus pastatus), apie LR AT pastato užėmimo galimybę bei karinio konvojaus judėjimą Vilniuje praėjusio penktadienio naktį.
Karininkai teigė, kad užėmė pastatus gavę Lietuvos Komunistų partijos (LKP) ant Sovietų Sąjungos Komunistų partijos (SSKP) platformos įsakymą.
Karininkai taip pat teigė, kad armijos judėjimas buvo įprastos karinių mokymų programos dalis. Karininkai negalėjo tiesiai atsakyti į klausimą, ar jie užiminės dar kokius nors pastatus sekmadienio naktį ar kada nors vėliau.
V. Landsbergis pasakė, kad „tai galėtų būti to paties nervų karo dalis ... arba sudarytų regimybę, jog klausimas, kas valdo [Lietuvą], vis dar nėra aiškus.“
Jam susidarė įspūdis, jog nepriklausomos LKP Centro Komiteto pastatui vis dar išlieka užėmimo pavojus.
Jis nemano, jog konkretūs pastatai yra užiminėjami Maskvos nurodymu, tačiau jam susidaro įspūdis, jog „tai yra generalinio plano, apie kurį neabejotinai žino vadovybė Maskvoje“, dalis.
V. Landsbergis pareiškė: „Manau, jog [tiesioginiai] veiksmai yra negalimi tol, kol politinė nuovoka kontroliuoja įvykius Sovietų Sąjungoje, tačiau aš taip pat žinau, jog yra didelė [SSRS] beprotybės galimybė.“ Jo nuomone, tokie veiksmai būtų SSSR katastrofa ...
V. Landsbergis spaudos konferencijoje stengėsi kalbėti taktiškai, bet išsakė kelias aiškias užuominas, kad visi šie veiksmai yra iš anksto suderinti su Maskva. Žinoma, kitaip ir negalėjo būti. Tomis dienomis kariuomenė savarankiškai veikti negalėjo, ir jai jokie burokevičiukai negalėjo įsakinėti, nes jie patys turėjo vykdyti konkrečius Maskvos nurodymus.

Kovo 26 d.

Kovo 26 d. Vilniaus karinės įgulos viršininkas pulkininkas V. Uschopčikas, nevengdamas atviro melo, parengia praėjusios savaitės įvykių Lietuvos teritorijoje suvestinę. Kam šis raštas buvo skirtas ir kaip jis pas mane atsidūrė, dabar nebeprisimenu, bet greičiausiai jis buvo skirtas vadinamajai „naktinei partijai“ arba Pabaltijo karinės apygardos vadui. Štai keletas šios suvestinės ištraukų, kurios, manau, gali būti įdomios:
I. Diversiniai-teroristiniai veiksmai

1. 1990 03 17 d. Kauno mieste grupė lietuvių prasiskverbė į Inžinerinį pulką ir, grasindami pistoletu budinčiajam, mėgino išlaužti kambario duris, kuriame buvo saugomi ginklai. Šis mėginimas baigėsi nesėkmingai.
2. 1990 03 21 d. apie 1.00 val. nakties grupė jaunų lietuvių organizavo chuliganišką išpuolį Kaune prieš Malūnsparnių pulko degalų sandėlio sargybinį. Užpuolikai sargybinį apmėtė akmenimis.
3. 1990 03 23 d. 23.30 val. užpultas Kauno karinio autoparko sargybinis A. Almakajevas. Užpuolikai sargybinį apmėtė akmenimis. Jis buvo sužalotas.
4. 1990 03 22 d. Trakuose į pastato, kuriame tuo metu vyko partinė konferencija, langus buvo du kartus iššauta.
5. 1990 03 23 d. 21.00 Vilniuje, Gedimino prospekte, iš pravažiuojančio automobilio buvo iššauta į kareivį. Automobilio Nr. T39-38 TY. (Numeris greičiausiai sąmoningai suklastotas, nes tokio tipo numerius tuo metu turėjo tik kariuomenei priklausančios mašinos).

II. Kiti neteisėti veiksmai

1. [...] užsirašiusiems savanoriams išduodamos lauko (dėmėtos) uniformos su žaliais raiščiais ir jie jau pasirodo gatvėse.
2. Miesto turgavietėse slapta parduodami ginklai (rankiniai kulkosvaidžiai, automatai, pistoletai. Tai vyksta Garliavos ir Kėdainių turguose. Rinkos kainos šios: automatas – 1500 rub., pistoletai – 700-800 rub., dujinis pistoletas – 300 rub., dujų balionėlis su dujomis „Čeriomucha“ – 160 rub.
3. Tęsiasi dezertyrų slėpimas. 1990 03 25 d. per „Laisvės“ radiją buvo pasakyta, kad jie slepiami vienoje iš psichiatrinių ligoninių. [...]
4. 1990 03 24 d. Klaipėdoje LKP savavališkai užgrobė KPSS patalpas, ten buvusius dokumentus ir archyvą. [...]
5. Užsienio žurnalistai ir VRM pareigūnai toliau seka karines įgulas, kariuomenės judėjimą. Kovo 23 d., fotografuojant Vilniaus karinės įgulos teritoriją buvo sulaikyti du užsienio žurnalistai, o kovo 24 d. – dar vienas. Juos lydėjo Lietuvos žurnalistai. [...] Kovo 24 d. VAI postams duotas nurodymas nedelsiant pranešti apie kariuomenės judėjimą. VAI postas, esantis Kauno-Vilniaus plente, kovo 24 d. 03.25 VRM budinčiai daliai pranešė: „Vilniaus kryptimi vyksta 49 tankai (greičiausiai tankais palaikė BTR) ir 56 kariniai sunkvežimiai.“

Gal į vieną ar kitą kareivį koks nors vaikėzas Kaune ir paleido akmenį, bet kad su pistoletu rankose bandyta įsiveržti į karinį dalinį ir užgrobti ginklų sandėlį, – tai jau visiškas melas. Reikia būti visišku bepročiu, kad ryžtumeis tokiam veiksmui tokiu neramiu metu. Apie jokius šaudymus iš lietuvių pusės taip pat negirdėjau. Įdomiausia, kad niekas nebuvo sulaikytas, niekam nebuvo iškelta baudžiamoji byla. Labai abejoju, ar tuomet kariškiai būtų praleidę progą parodyti pasauliui, kokie tie „nacionalistai“ aršūs.
Akivaizdu, kad šis raštas turėjo konkretų tikslą – pateisinti savo veiksmus, kurie numatyti kovo 27 d.