Join the new world

Prabūdo vakar ePinokis ir nebesuprato kur jis gyvena, kas eLT valdo, pasidarė jam baisu, kad už 80 auksinių ruskiams du regionus pardavė net trim mėnesiams ir dar per pat rinkimus. Labai ePinokiui pasidarė baisu ir nuėjo miegoti, o prabudęs atnešė redakcijai vėl naują sapną kaip jo senelis kovojo už vientisą eLietuvą.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės

eRedakcija priima bet kokią eparamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu, kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.

eRedakcija turi prašymą perspausdinti ankstesnius ePinokio sapnus, kad eLT jaunimas turėtų iš ko mokytis vos tik gimę čia eRepublik pasaulyje.

Taip pat eRedakcija nori eLT skaitytojus informuoti, kad ePinokio sapnas Nr.6 spaudai jau yra paruoštas ir bus iš karto atspausdintas Varpine 2, kai tik tam turės finansines galimybes.

eRedakcija





Prieš prasidedant agresijai

Kovo 23 d.

Vakare V. Landsbergiui dariau suvestinį pranešimą apie situaciją Vilniuje bei aptarėme kai kuriuos kasdienės veiklos klausimus:
1. Sraigtasparniai mieste mėtė proklamacinius lapelius. (Pašilaičiuose, Antakalnyje, Žirmūnuose, Senamiestyje skraido sraigtasparniai ir mėto lapelius, kuriuose kaltina AT ir kviečia ryt 17 val. į mitingą prie AT. Ant proklamacijų pasirašo „SSSR piliečių Lietuvoje komitetas“ (Komitet graždan SSSR v Litve).
2. Apie 50 tankų iš Vievio atvyko į Vilniaus šiaurės miestelį, kariškiams reikėtų pateikti sąskaitą už kelių gadinimą.
3. Apie tai, kaip vyksta savanorių registravimas.
4. Apie parlamento padalinių veiklą.
5. Apie JAV prezidento Dž. Bušo interviu.
6. Reikia parengti raštą, kuriame JAV konsulato sekretorius būtų kviečiamas pasilikti, pakalbėti su Romu Sakadolskiu bei sušaukti savanorius į Katedros aikštę dėl instruktažo.

Taip pat šią dieną dariau pirmą pranešimą V. Landsbergiui dėl AT pirmininko sekretoriato ir AT aparato struktūros. Buvusi AT struktūra buvo visiškai nepritaikyta naujiems reikalavimams, nes ankstesnė AT atliko tik statistų funkciją, o tiksliau – vykdė Maskvos parengtas instrukcijas, tiesiog išversdavo jas į lietuvių kalbą ir tai tapdavo sovietinės Lietuvos įstatymais. Nutarimą dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos vadovybės aparato įsteigimo ir struktūros iš pradžių rengė AT dokumentų ruošimo ir teisės skyriai, kurie buvo „gauti kaip palikimas“. Iš pradžių vyko nematoma kova su AT „senąja gvardija“, nors tarp jų buvo ir gerų specialistų, bet buvo ir senų nomenklatūrininkų, kurie norėjo išlaikyti savo postus. Mano apgailestavimui tenka pripažinti, kad ši kova baigėsi lygiosiomis: abiem pusėms teko nusileisti, nes „senąją gvardiją“ tyliai palaikė kai kurie Sąjūdžio „akademikai“. Todėl radikalesnių reformų nepavyko įvykdyti iki galo, o gal ir mes ne viską apie AT aparato darbą kaip reikiant suvokėme. Taigi galutinis rezultatas buvo toks: AT pirmininko sekretoriatas tapo savarankišku AT organizmu, AT prezidiumo sekretoriatas buvo kitas organizmas, likusi AT aparato dalis – trečias, daugiausiai skirtas deputatams ir įstatymų leidybai, o Reikalų valdyba – ketvirtas, kuris tvarkė AT ūkinius ir administracinius reikalus (šiame padalinyje liko daugiausiai senųjų AT darbuotojų). Bet, iš kitos pusės, buvo pasiekta ir pergalė: nebeliko vieno iš svarbiausių AT funkcionierių – valdytojo, kuris būtų už viską atsakingas ir kurio valdžia būtų buvusi beribė, o visi, net deputatai, priklausytų nuo jo.

Kovo 24 d.

Ryte gavau vieną laišką voke (jis buvo parašytas 1990 03 23), kurį pasirašė Sąjūdžio būstinės budėtojas bei nurodė savo pavardę ir vardą. Laiškas vadinosi „Žvalgybiniai duomenys“, o jo pabaigoje prierašas: „Už gautos informacijos užrašymą atsakau asmeniškai“.
Kai tą pačią dieną su juo susitikau akis į akį, man šis asmuo jokio pasitikėjimo nesukėlė dėl kelių priežasčių, ypač dėl to, kad jis buvo labai jaunas, gal 18 metų. Be to, jis nebuvo tas sąjūdietis, kuris man būtų buvęs pažįstamas bent iš matymo, ir niekas dorai negalėjo paaiškinti, kaip jis įsitrynė į Sąjūdžio budėtojus. Dabar manau, kad jis mikliai pasinaudojo atsiradusia niša, kai visi išėjo į AT.
Perskaitęs laišką iš karto suabejojau informacijos gavimo būdu bei pačios pateiktos informacijos forma. Tame laiške buvo rašoma, kad jis asmeniškai telefonu šnekėjosi su Šiaurės miestelio įgulos vadu, prisistatęs kaip žurnalistas. Pirmiausia, labai suabejojau, ar toks žmogus gali kalbėti švariai rusiškai ir ar jam apskritai galėjo pašnekovas atsakyti į tokius klausimus telefonu. Pateikiu jo pranešimą (tekstas netaisytas):

1. Valerijus Ivanovas nėra pašalintas iš organizacijos narių ir šiuo metu vadovauja „Jedinstvos“ Vilniaus organizacijai, kartu būdamas respublikinės organizacijos bendrapirmininku.
2. Organizacija tiesiogiai pavaldi „naktinei partijai“ ir visus nurodymus gauna iš jos.
3. „Naktinės partijos“ ir kitų reakcinių jėgų veiklą koordinuoja Šved, kuris veikia pagal direktyvas, gaunamas per slaptą karinį ryšį ZAS tiesiai iš Generalinio štabo.
4. Šved savo dispozicijoje turi maždaug kuopos dydžio karinį dalinį (kokiu tikslu – nežinoma), karišką radijo stotį ryšiui su Maskva ir respublika.
5. Malūnsparnis, skraidęs virš miesto, apygardos štabo nurodymu pagal „naktinės partijos“ CK prašymą išskirtas iš Šiaulių aviapulko.
6. Lapeliai spausdinami Molodečno miesto spaustuvėje TSKP CK nurodymu ir kariniu transportu gabenami į Lietuvą.
7. „Jedinstvos“ būriai šiuo metu saugo „naktinės partijos“ būstinę. Ateityje, kilus neramumams, jie šaukimo į armiją priedanga bus apginkluoti iš karinės apygardos sandėlių.
8. Tarp reakcinių jėgų ir armijos buvo ir yra palaikomas glaudus ryšys ir jų veiksmai bendrai suderinami.
9. Armijos judėjimas ir veiksmai turi grynai psichologinės atakos pobūdį. Informacija apie karinę parengtį – dezinformacija, sąmoningai platinama reakcinių jėgų provokatorių Lietuvos piliečių tarpe.
10. Nurodymų imtis kitų veiksmų, išskyrus provokacinių gandų skleidimą, iš Maskvos negauta.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai, bet panagrinėkime tą laišką papunkčiui.
Labiausiai į akis krito šis punktas: jokie veiksmai neplanuojami, nes iš Maskvos negautas leidimas. Kas gi taip atsakytų telefonu? Čia iš karto įžvelgiau mėginimą užmigdyti mūsų budrumą.
Kitas momentas: proklamacijos spausdinamos Molodečne, tuo tarpu tikrai žinome, kad proklamacijos spausdinamos arba „Standartų“ spaustuvėje arba gamykloje, vadinamoje „penkiukėmis“ („p.d. 555“).
Šio, taip vadinamo „žvalgybinio pranešimo“, turinys tuomet sukėlė nerimą ir abejones. Tuomet buvo svarbiausia išsiaiškinti, kur čia pateikti tikri faktai, o kur – dezinformacija. Būtent tada supratau, kad visko vienam pačiam aprėpti neįmanoma ir kad nedelsiant reikia kurti informacijos tikrinimo, jos patikimumo nustatymo grupę. Taip iškilo būtinybė sukurti operatyvinę tarnybą, kuriai vėliau ir vadovavo Robertas Vaitkevičius, tuo pačiu metu jis buvo ir privačios tarnybos „Vilniaus skydas“, kuri vykdė objektų fizinę apsaugą, vadovas. Prieš tai jis dirbo kriminalistu ir turėjo didelę operatyvinio darbo patirtį. Ši jo patirtis ypač pravertė per 1991 m. sausio įvykius.
Tą pačią dieną V. Landsbergis išsiunčia telegramą M. Gorbačiovui, atsakydamas į jo paklausimą dėl savanorių registracijos ir jų apginklavimo. Telegramoje buvo rašoma:
„Jūsų turima informacija apie savanorius yra netiksli ir nekompetentinga. Žmonės, kurie užsirašo į savanorius, yra pasiruošę, esant reikalui, padėti saugoti viešąją tvarką ir kontroliuoti kelius ... jokių ginkluotų junginių pas mus nėra. Tankams, kurie artėja prie Lietuvos Respublikos sostinės, čia nėra ką veikti. Įtampa yra keliama demonstruojant karinę techniką ir sovietų kariškiams grobiant žmones ... tuo tarpu mes esame apginkluoti vieninteliu ginklu - tikėjimu savo teisingumu ...“

Panašios telegramos tuo metu buvo siunčiamos beveik kiekvieną dieną, o kartais net kelis kartus per dieną. Telegramų tonas būdavo tai švelnesnis, tai griežtesnis. Tos dienos įvykius labai gerai iliustruoja žurnalisto Olego Morozo apybraiža rusiškame savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“, kuris balandžio 9 d. buvo perspausdintas „Vakarinėse naujienose“. Tai buvo vienas iš nedaugelio straipsnių, kuriame tais laikais rusiškoje spaudoje buvo nušviesti realūs įvykiai Lietuvoje.