Join the new world

ePinokis gavo pranešimą kairėje pusėje, kur reikia eUžduotis vykdyti, joje buvo parašyta, kad reikia susirasti du eSavanorius iš RL padėti eLietuvai, pasikasė jis vieną ausį, pasikasė kitą. Ir galvoja, galvijai tie eAdminai su tokiom eUžduotim, neleidžia eAsmenybei pasireikšti ir supykęs nuėjo skaityti senelio dienoraščių, kuriuos buvo anksčiau užsirašęs, kai ką nors susapnuodavo.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija priima bet kokią eparamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu, kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.

eRedakcija turi prašymą perspausdinti ankstesnius ePinokio sapnus, kad eLT jaunimas turėtų iš ko mokytis vos tik gimę čia eRepublik pasaulyje.

Taip pat eRedakcija nori eLT skaitytojus informuoti, kad ePinokio sapnas Nr.6 spaudai jau yra paruoštas ir bus iš karto atspausdintas Varpine 2, kai tik tam turės finansines galimybes.

eRedakcija



Savanorių registracija ir kitos istorijos

Po Kovo 11 d.

Kovo 15 d. pavakary Sąjūdžio būstinėje vėl buvo susirinkusi fizikų grupelė ir, gerdami arbatą, svarstėme, kas nuveikta ir ką dar reikia padaryti. Prisiminėme 1918 metus, kalbėjome apie tai, kad tuomet Lietuvą išgelbėjo savanorių aktyvumas ir pasiaukojimas Lietuvai, nes valstybinės institucijos dar tik kūrėsi. Taip priėjome prie išvados, jog dėl viso pikto reikėtų pradėti registruoti savanorius, kad paskui, jei kas atsitiktų, nebūtų per vėlu. Parengėme anketos, kurią reikėjo užpildyti būsimiems savanoriams, formą ir aptarėme skelbimo, raginančio registruotis į savanorius, turinį. Vakare tą skelbimą ir padariau.
Kovo 16 d. rytą viskas buvo padauginta ir kartu su „Sąjūdžio žiniomis“ pradėta dalinti į kitų miestų ir miestelių Sąjūdžio būstines.
Šią dieną, maždaug po pietų, Vilniuje prasidėjo savanorių registracija. Kovo 16-ją užsiregistravo 17 savanorių, 17 d. – 81, 18 d. – 72 savanoriai.
Sąjūdžio būstinėje buvo išskirtas vienas kambarys registracijai, kuriai vadovauti ir organizuoti darbą buvo paskirtas Giedrius Papinigis. Per pirmas dvi savaites užsiregistravo 3700 savanorių. Kaip parodė netolimi balandžio įvykiai, netrukus jų labai prireikė. O po kelių mėnesių apie 30 geriausių iš jų buvo atrinkti į kuriamą Apsaugos skyrių, jie sudarė skyriaus branduolį.

Kovo 19 d. savanorių registracija prasidėjo visoje Lietuvoje – net 48 vietose. Per tą laikotarpį registracijos nepavyko suorganizuoti Dūkšte, Elektrėnuose, Pabradėje. Pavyzdžiui, Vilniuje iki 1990-03-30 dienos buvo užsiregistravę 1246 asmenys, Kaune – 665, Klaipėdos rajone – 102, Panevėžyje – 237, Alytuje – 165, Šiauliuose – 249 asmenys ir t.t.
Yra išlikę keletas dokumentų, kurie susiję su registracijos pradžia: anketų paskirstymo maršrutai, G. Papinigio ataskaita apie dienos pabaigoje jau gavusius anketas, tokia pat ataskaita iki kovo 30 d. užsiregistravusius savanorius ir kt.
Iki kovo 30 d. šie statistiniai duomenys dar buvo fiksuojami, bet vėliau, prasidėjus balandžio įvykiams, šių duomenų rinkimas nutrūko, nes galima drąsiai sakyti, kad „visi išėjo į frontą“. Šie, vadinamieji „balandžio įvykiai“, baigėsi tik birželio mėnesį, kai premjerės Prunskienės iniciatyva buvo paskelbtas moratoriumas priimtiems įstatymams. Tam aš tuomet nepritariau, bet, galbūt, taip reikėjo, kad mūsų Nepriklausomybė kažkaip išlaviruotų. Šiandien galima pasakyti tik taip: tuomet tai kažkuriam laikui nuėmė įtampą, vadinasi, buvo teisingas žingsnis, bet man K. Prunskienės flirtai su M. Gorbačiovu ir Maskva apskritai niekada nepatiko. Galų gale, tai nieko gero Lietuvai nedavė.
Tuomet už „savavališką“ savanorių registracijos pradėjimą nuo V. Landsbergio ir kitų politikų gavau „velnių“, prisimenu, kad mes barėmės, ir aš eilinį kartą buvau išvadintas vos ne provokatoriumi. Aišku, dabar to niekas nenori atsiminti arba linkę atsiminti kitaip. Bet po kelių dienų susitaikiau su V. Landsbergiu ir išėjau dirbti į AT.
Iš principo tada niekas neprieštaravo, kad savanoriai reikalingi, bet dauguma autoritetų manė, kad su šiuo reikalu dar reikia palaukti, rimtai pasiruošti ir tik po to skelbti savanorių registraciją. Bet mano ir jaunimo nuomonė buvo kitokia. 1988 metų birželio 2 d. autoritetai taip pat sakė, kad su Sąjūdžio kūrimu reikia palaukti iki rudens, kad žmones reikia dar tam paruošti. Bet jaunimo nuomonė buvo kitokia, – mes nenusileidome, o to rezultatas – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas birželio 3 d. Šiuo atveju įvyko panašiai, nes netrukus buvo prie Vyriausybės įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, buvo kam saugoti dar neužgrobtus ir jau dalinai užgrobtus pastatus.

Kovo 17 d., šeštadienis. Šią dieną įvyko mitingas prie AT rūmų, kuriame dalyvavo Sąjūdžio iškelti ir išrinkti AT deputatai. Mitingų metas dar nebuvo praėjęs. R. Ozolas mitinge sakė, kad reikia sudaryti santarvės vyriausybę – vicepremjeru skirti A. M. Brazauską ir kad tik taip Lietuvą šiuo metu galima išlaikyti vieningą. Mintis buvo maždaug tokia: Prunskienė – Vakarams, Brazauskas – Rytams. Bet vėliau pasirodė, kad abu buvo Rytams. Vadovaujantis šiuo principu buvo sudaryta ir visa vyriausybė. Taip sovietinis milicijos generolas, Lietuvos KGB pulkininkas M. Misiukonis tapo/liko vidaus reikalų ministru, kad nesuerzintų Maskvos ir nesuskaldytų tuometinės milicijos. Bet ji vėliau vis tiek suskilo ir buvo susiskaldžiusi, kol per kelerius metus nebuvo atlikta daug valymų. Vieningesnė vidaus reikalų sistema praktiškai atsirado tik tuomet, kai buvo pradėti skirti civiliai ministrai. Sudarant vyriausybę buvo ir kitų kompromisų.

Kovo 18 d., sekmadienis. „Karštosios linijos“ telefonas pradėjo veikti šią ar kelias dienas anksčiau. Prie jos dirbo Rita, Janina Šleivytė, Loreta Zakarevičienė ir dar keletas žmonių, kurie vėliau prisijungė palaipsniui. Naktimis „karšta linija“ taip pat veikė. Iš pat pradžių nuo vakaro iki ryto budėjo dailininkas Kęstas Balčikonis, o retkarčiais jį pakeisdavo Saulius Ivinskis. Pirmieji pranešimai atrodė taip (ši informacija tik bendram susipažinimui, nepatikrinta):
Kovo 18 d.
11.45 Šiauliai. Išsiųsta 20 desantininkų į Vilnių kariniu lėktuvu ir bus siunčiama dar.
17.00 Rukla, Jonavos raj. Desanto pulkas ruošiamas kovinei parengčiai rytojaus dienai.
19.00 Iš Kėdainių išskrido 78 kareiviai...
Kovo 19 d.
10.00 val. J. Kuolelis savo broliui Rokiškyje pranešė, kad būtų pasiruošęs netikėtumams (karinei padėčiai).
10.30 val. Švenčionių r., Dotėnų apylinkė, Bagutiškių km. Pas Joną Jasiulionį atėjo du ginkluoti karininkai (vienas iš jų majoras) ir tikslino Vilniaus krašto sieną.
Švenčionėliuose paskleistas gandas, kad žmonėms, kurie turi sūnų, bus atimtos pensijos (atseit sūnūs turi išlaikyti tėvus).
12.00 val. Rudaminoje įtempti santykiai tarp tautų: konfliktai gatvėje ir paukštyne.
16.00 val. Kariniame dalinyje Vitebske kalbama, kad Lietuvoje bus įvesta karinė padėtis.
21.00 val. Ševčenkos g. prie Burdenkos gamyklos atvažiavo 3 karinės mašinos su civiliais, kuriuos nuvežė į gamyklą. Civilius lydėjo kariškiai.Mašinos išvažiavo tuščios.
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį asfaltu važiavo tankai Vilniaus kryptimi iš Pabradės.

Kovo 20 d. Nuo šios dienos informaciniai pranešimai buvo jau apibendrinami ir pagal galimybes tikrinami, nes V. Landsbergis, gaudamas neparuoštą medžiagą, susijaudindavo ir nedelsiant reaguodavo savo interviu radijui ar televizijai. Būtent todėl nusprendėme surinktą informaciją apibendrinti. Šiam darbui vadovavo V. Savukynas, o apibendrinta informacija atrodė taip:
13. „Ekolitos“ darbuotojai gavo įsakymą per 24 val. palikti LR. „Ekolitos“ direktorius Jakdžian Sergej Ivanovič atsakė, kad juos atšaukia Italija, nes jie yra apdrausti po 2,5 milijono USD...
15. LPS būstinė. Per dieną ateina 3-4 pabėgėliai iš kariuomenės. Motyvai: nori gyventi Lietuvos Respublikoje, nenori tarnauti SSRS kariuomenėje.
17. LPS būstinė. Apie 18 val. Šilutės m. centrine gatve pravažiavo Jūrų pėstininkų dalinys (20 BTR, 10 aptarnavimo mašinų).
Ir taip toliau. Žinoma, visų pranešimų kopijų neišsaugojau, tuomet jas atiduodavau tam, kam būdavo svarbu susipažinti, bet manau, kad bendrą vaizdą, kaip dirbo „karštoji linija“ ir kaip formavosi AT apsaugos skyriaus informacinis analitinis padalinys jau galima susidaryti.
Taip pat kovo 20 d. per 14-ąjį posėdį Zigmas Vaišvila siūlo nutarimo dėl sienos ženklinimo projektą. Audrius Butkevičius informuoja deputatus apie būsimo sienų ženklinimo organizacines problemas. Priimamas nutarimas įpareigoti Ministrų Tarybą parengti valstybės sienų ženklinimo darbų planus. Apie tai kelias dienas iš eilės diskutavome kartu su Zigmu ir Audriumi ir vieningai priėjome išvados, kad tai yra kitas žingsnis po to, kai pradėta savanorių registracija. Tam kovo 20 d. išvakarėse pritarė ir V. Landsbergis, todėl kovo 20 d. Zigmas ir išėjo į tribūną su projektu. Bet tai kuriam laikui ir liko projektu, nes vienašališkas sienų žymėjimas būtų pažeidęs tarptautinę teisę. Tačiau, dėka to AT netrukus prasidėjo svarstymai dėl sienos demarkacijos, o jau po kelių mėnesių iškilo idėja pradėti derybas ir dėl sovietų kariuomenės išvedimo. Galbūt dėl to mes Pabaltijyje ir buvome pirmieji, kurie pasiekė šių tikslų.

Kovo 21 d. Per LRAT 16-tą posėdį Kazimieras Antanavičius pasiūlo įsteigti Krašto apsaugos departamentą, kurio direktoriumi paskiriamas A. Butkevičius.