Join the new world

Kaip jau sakiau ePinokis vykdo LKA užduotį Turkijoje. Ten nieko įdomaus nevyksta, tai dažniausiai po treniruočių eina į pliažą ir bimbinėja.

Vakar nuo Plato pažiro naujų misijų nuo Plato su širdelėm. Štai vieną ePinokį sudomino, nes nieko beveik daryti nereikia, tik įstoti į kokią nors partiją ir prabalsuoti.

Taigi eRedakcija kreipiasi į skaitytojus patarti ePinokiui į kokią partiją stoti, kad nieko veikt nereikėtų ir misiją Plato įvykdytų.

eRedakcija

Suteiktas avansas kitam straipsniui:
2012-02-11
1. Studentas1 has transfered 500 LTL to your account.
2012-02-18




Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.


Sausio 13-oji ir po jos
I dalis

Nieko aiškiai nebeprisimenu, kas buvo po to, arba nenoriu prisiminti ir aprašyti štai čia. Smėlio maišai už priimamojo tapo normaliu reiškiniu ir, juos apeidamas, net nebegalvodavau, kodėl jie čia. Žmonės su šautuvais aplinkui irgi tapo normaliu reiškiniu, – galbūt būčiau nustebęs, jei to staiga nebebūčiau pamatęs.

Ne vieną kartą buvau priėjęs prie kurio nors savanorio ir jį pažadindavau, kartais pasielgdavau ne visai sąžiningai ir paimdavau jo ginklą, kurį po to atiduodavau į tam skirtą sandėlį. Po kurio laiko nubudę ir taip ginklą praradę savanoriai net neklausdavo, kur ginklas, nes žinojo kur eiti, kad jį atgautų. Ar jiems buvo gėda dėl to, nežinau, nemačiau jų veidų, bet manau, kad buvo gėda. Apie tai galėtų parašyti A. Baranauskas ar A. Smailys, jei teiksis. Jie buvo atsakingi už neatsakingai paliktų ginklų, ir ne tik ginklų, bet ir vadinamųjų „Molotovų kokteilių“ surinkimą. Kažkas jau po visų tų įvykių man pasakojo, kad tuos butelius pylė į kanalizacijos angą visą dieną. Ta anga buvo rūsyje, visai šalia to tunelio, kurį davė nurodymą kasti J. Gečas ir iš kur buvo imamas smėlis apsaugos maišams. Bet tai buvo jau žymiai vėliau.



Sausio 13-osios naktį stovėjau prie lango niekaip neapsaugotas, žiūrėjau į žybsnius prie TV bokšto, mačiau, kaip važiuoja tankai per Žvėryno tiltą ir dar spėjau nustebti, kad jie pasuko šalin, o paskui vėl pamačiau žybsnius jau TVR pastatų komplekso pusėje, nes paties pastato nesimatė.

Mes stovėjome, žiūrėjome pro langą ir laukėme, kada tie tankai apsisuks ir važiuos į čia. Apačioje buvo daug žmonių ir tada pagalvojau, kad neturiu jokių priemonių jų apsaugoti. Bet tankai nesugrįžo ir dėl to labai nustebau. Tačiau tai buvo jau po to, gal tą pačią naktį, gal kitą dieną, bet tada neturėjau laiko apie tai mąstyti, nes per raciją pradėjo plūsti pranešimai apie žuvusius. O aš stovėjau prie lango ir negalėjau patikėti, kad rusai tam pasiryžo. Nenorėjau patikėti, kad jiems ideologija yra svarbiau nei kažkokios mažos tautos laisvė. Dauguma būtų net nepastebėję pokyčių žemėlapyje, bet, pasirodo, klydau. Mes jiems buvome svarbūs.

Ne savo rūkytos mėsos gaminiais, kuriuos kasdien siuntėme į Maskvą, o savo laisvės troškimo dvasia. Kaip tik tai galėjo sugriauti visą jų demagogijos ir propagandos sistemą. Šito jie bijojo. Pradedant nuo Stalino (Leninas irgi ne geresnis), valdžioje buvo vien tik kriminaliniai nusikaltėliai. Kas, jei ne Stalinas pradėjo ukrainiečių tautos genocidą, marindamas juos badu, atimdamas paskutinį duonos kąsnį, kas siuntė karius prieš Hitlerį, kuris buvo, aišku, taip pat pabaisa, į savo šalies karių nugaras nutaikęs kulkosvaidžius. Ir visa tai buvo ne taip seniai. Tad ko galėjau iš jų tikėtis? Ko iš jų galėjote tikėtis jūs?



Žiaurumo ir genocido. Jie tas pamokas išmoko ir jau su čečėnų tauta elgėsi visai kitaip. Paleido visą savo propagandos sistemą ir žudė juos metodiškai, kaip žudo ir iki šiol. Kas jiems beliko, turiu galvoje čečėnus, kaip tik rengti atsakomąsias akcijas. Bet šlykščiausia yra tai, jog savo propagandos dėka jie daugelį verčia galvoti, kad Rusijos veiksmai Čečėnijoje yra teisėti. Kodėl? Štai įvyko sprogimas Maskvos oro uoste – gaila nekaltų žuvusių žmonių, tačiau ar kas nors paskaičiavo, kiek rusai nužudė taikių Čečėnijos gyventojų? Ar kas nors pagalvojo, kad jie tiesiog keršija už savo artimųjų žūtį?

Rusų propaganda mūsų partizanus 1944-1953 metais vadino „banditais“. Ar jų, mūsų partizanų, veiksmus taip pat dabar pasmerktume ir pritartume „bandito“ vardui? Štai į šį klausimą dabar turime atsakyti kiekvienas sau!
Aš tą atsakymą radau, žiūrėdamas tada pro langą.

Lenkiu galvą prieš tuos, kurie tą dieną atėjo ne tik tarnauti į Apsaugos skyrių, bet ir prieš tuos, kurie stovėjo ten, lauke, prie AT pastato. Ten buvo ir mano tėvas, ir mama. Kaip tik tada, žiūrėdamas pro langą, jaučiau jų visų pasiryžimą apginti mus – ten, šiame pastate esančius. Galėjome imti ir išeiti, bet to nepadarėme.

Dabar net Loretos mirtis yra tapusi lyg ir savaime suprantamu dalyku. Ar tai normalu, klausiu ne tik savęs, bet ir jūsų? Tai visiškai nenormalu. Bet štai ką daro laikas. Ar normalu, kad partizaninėje kovoje su rusais žuvo per 30 tūkstančių Lietuvos partizanų. Nenormalu. Bet dabar, žiūrėdami filmus, apie tai net negalvojame. Kažkaip atrodo, kad visa tai yra suprantama. 30 tūkstančių lietuvių aukų. Ar tai galima apibendrinti kažkokiu vienu žodžiu. 30 tūkstančių lietuvių paaukojo save, kad mes išliktume, būtume.



Ir po to kažkoks istorikas ar Rusijos vadovas mums aiškina, kad jokio pasipriešinimo nebuvo. Žinoma, ir Rusijoje yra tikrų istorikų ir kitaip mąstančių.
Kai kas jau po sausio įvykių mėgino apkaltinti Apsaugos skyrių, kad norėjome prisidengti žmonėmis ir ypač savanoriais, kad būtų daug aukų, jei būtų puolamas AT pastatų kompleksas. Kai kas tikėjo ir iki šiol tiki tokia propaganda, net teigia, kad savo akimis matė, kaip tai buvo daroma, ir kad turi patikimų liudininkų, jog taip buvo daroma. Net Medininkų žudynes tokie žmonės pateikia kaip mūsų pačių organizuotas akcijas. Tai reiškia tik viena: propagandinis karas tęsiasi iki šiol, o jo organizatorius yra vienas ir tas pats.

Dažniausiai tokie propagandistai ar „viską žinantys asmenys“ ir tuomet, ir dabar jokių pavardžių neįvardina, o naudoja visokius apibendrinimus būtinai panaudodami argumentą, kad „man sakė tikras tų įvykių dalyvis, aš juo pasitikiu.“ Kai kas net ir dabar teigia, kad AT pareigūnai, susitarę su Rusija, iš anksto sugalvojo visą šią sausio įvykių akciją arba, kad dešinieji specialiai pagrobė premjerą A. Šimėną ir padarė jį neadekvačiu, kad galėtų užgrobti valdžią ir joje sustatyti vien savo žmones. Bet dabar tokių legendų klausytojai užmiršta, kad tuo metu deputatai, nors jau ir nebuvo vienminčiai visais klausimais, bet dar mokėdavo susitarti. Skilimas tarp jų prasidėjo tik 1992 m. ar truputį anksčiau, po pučo Maskvoje, kai visi suprato, kad iš ten kurį laiką grėsmės nebėra – Rusijai reikia spręsti savo problemas.

Visiems normaliai mąstantiems žmonėms aišku, kad šie kaltinimai yra absurdiški, bet kažkodėl tokias intrigas ir kaltinimus pateikę asmenys Lietuvoje iki šiol jaučiasi laisvi ir nepažeidžiami. KODĖL – štai kur iki šiol neatsakytas klausimas. Dabar jau reikia pataisų baudžiamajame kodekse, kad tai padėtų sustabdyti šias tendencijas ir pačius propagandistus. Demokratija ir liberalizmas yra gerai, bet kai tai yra tiesiogiai susiję su valstybės saugumu, visa tai neturi būti toleruojama ir dėl savo pačių neveiklumo neturi būti leidžiama sukurti „penktąją koloną“.

Iš karto po Sausio 13-osios įvykių buvo sudarytos net dvi parlamentinės komisijos jų tyrimui, nors deputatai tose komisijose, kiek pamenu, buvo praktiškai tie patys. Per tas apklausas jaučiausi kaip 1989 m. iškviestas į Vilniaus prokuratūrą aiškintis dėl mitinge pasakytos kalbos. Tuo metu buvo visiškai suprantama, kad buvau iškviestas KGB nurodymu. Tie kvietimai į deputatų komisijas mane labai erzino ir, kai dėl to pasiskundžiau AT pirmininkui, jie baigėsi.


Brigados generolas Kazimieras Skučas

Nenorom susidaro toks įspūdis, kad šių komisijų tikslas buvo apkaltinti dešiniuosius ir juos nuversti. Dabar galima drąsiai teigti, kad Maskvai nepavykus to padaryti per „Jedinstvos“ veiklą ir per Sausio įvykius, per savo įtakos agentus buvo suplanuotas kitas žingsnis – provokuoti vidinius kivirčus. Minėtų dviejų komisijų tyrimas tuo metu greitai blėso ir neteko prasmės, nes jų nariai nesugebėjo įrodyti savo „versijos“.

Bet šiandien, po 20 metų, tai vėl tapo svarbu, nes istorikai pradėjo kapstyti dokumentus, kad parašytų savo disertacijas, magistrų darbus ir ėmė susidurti su keistais faktais ir kai kuriais neatitikimais. O jie moka kapstyti, tokia jau jų profesija. Štai tada, ko gero, kažkam ir tapo neramu, nes iki šiol dauguma deputatų save pateikia Sausio įvykių didvyriais. Daug kam iš jų ir dabar galėčiau paspausti ranką, bet, aišku, ne visiems, – kai kam galėčiau ir užvožti ,,per fizionomiją“. Ir tai ne tik mano asmeninė nuomonė. A. Patackas man tikrai pritartų.