ePinokio sapnas Nr.15

Day 1,537, 01:10 • Published in Lithuania Lithuania • by BlMBA

ePinokis užsirašė į LKA. Na ir ką jis ten daro, o tik ėda ir ėda. Kartais nueina pasportuoti už 0,19 gold. Kariauti ne valia, nebent toje šalyje gali pasispardyti truputį. Dar viską parduoda, nes kaip mokytojai sakė, reikia babkių turėti, kad galvijų fermų įsigyti, tai jis ir klauso tokių patarimų. Nors jam pačiam atrodo, kad reikėtų tas babkes į auksą keisti ir gamyklas gerinti, bet kaip sužinoti kas geriau, neišbandžius pačiam, nes patarimai prieštaringi.

Taigi vegetuoja ePinokis ir tiek. Sapnai dabar jo trumpi, nes jokio azarto tarsi ir nėra. Ir dar sako, kad taip bus tris mėnesius.

Bet pats jis galvoja, kad jei turėtų paramos tai pliektų Turkijoje. Tik nežino ar tai bus už savus ar už anuos.


Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

Visiems skaitytojams primenu, kad ePinokis yra godus, bet jūsų visų dėka jau majoras. Taigi jūsų aukojimai padės ePinokiui tapti šios eVisuomenės pilnaverčiu žmogumi, o gal ir daugiau.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius.
VI dalis



Taigi, ta šeštadienio diena sąlyginai praėjo ramiai, palyginus su ką tik praėjusiomis dienomis ar net metais. Ar kažką nujaučiau konkrečiai, dabar negaliu pasakyti, bet tikrai žinojau, kad viskas tuo taip paprastai nesibaigs, tai buvo ne jų stiliuje ir ne jų charakteriui, iki šiol pamenu, kaip mane, būnant komandiruotėje, išvadino fašistu. Toks buvo jiems suformuotas pasaulis dėka propagandos, kurios mes nežinojome gyvendami Lietuvoje, bet tai vyko, ir tuomet aš jau supratau, kad kitaip jie tiesiog nesugebėjo mąstyti. Buvo, aišku, ir išimčių, tik tas išimtis paprastai sodindavo į kalėjimą, nors Rusija buvo didelė ir visų nespėdavo laiku pasodinti. Netgi mane dar jaunystėje pasiekdavo jų spausdinti lapeliai ir per juos prisidėjau prie tuo metu Vilniuje esančių disidentų.

Dauguma iš mūsų buvo pasiruošę priešintis – kas tikrino savo ginklus, o kas jų neturėjo, ieškojo kokio nors daikto, kurį būtų galima paleisti į priešą ir taip jį bent sužeisti. Tuomet niekas negalvojo, kad galime laimėti. Visi buvo susitaikę su savo neišvengiama lemtimi ir..., kaip dabar atsimenu, kad buvo ketinimas Apsaugos skyriaus moteris kažkokiu pretekstu išsiųsti namo, kad joms netektų matyti šių įvykių ir mūsų žūties. Tai padaryti labai sunkiai sekėsi, kol kai kurioms iš jų nepasakiau, kad važiuotų namo ir ten paruoštų mums raiščių ir tvarsčių bei surinktų visus įmanomus dalykus, kuriais būtų galima praplauti žaizdas. Tik kelios iš jų išvyko iš AT pastato, bet sugrįžo greičiau nei tikėjausi. Daugiau po to nebandžiau išsiųsti moterų iš AT pastato – jos buvo pasiryžusios stovėti iki galo už Lietuvos Nepriklausomybę ir dėl to man nekilo jokių abejonių.



Kažkaip visi tada supratom, kad jau atėjo pabaiga, niekas netikėjo, kad rusai sustos, nebuvo jokios jėgos, kuri juos galėtų sustabdyti. Niekas negalvojo, kad tarptautinė politika gali turėti kokios nors įtakos. Tada to dar nežinojome. Paruošti radijo ryšio aparatai turėjo tik pranešti pasauliui apie susidorojimą su mumis. Niekas tada net nenumanė, kad tas šauksmas praktiškai ir išgelbėjo mus.

Dabar jau retas politikų susimąsto, kas būtų buvę, jei ten nebūtų buvę mūsų. O gal jiems nėra jokio skirtumo kokiame parlamente reikia sėdėti. To negalėčiau pasakyti apie visus deputatus, bet esu tikras, kad kai kurie nepajustų skirtumo pasikeitusioje aplinkoje. Skaudžiausia žinoti, kad jie buvo išrinkti Lietuvos valstybės piliečių. Tai suvokti yra pakankamai skaudu. Bet negalima gyventi vien tik praeitimi, nauji laikai diktuoja naujus iššūkius.



Visų tų įvykių kaltė tenka tik K. Prunskienei ir niekam kitam, nori ji tai pripažinti ar nenori. Taip yra. Kažkodėl ji nepasakoja savo atsiminimuose, kaip 1991 m. sausio 7 d. 21 valandą trinktelėjo durimis išeidama iš AT pirmininko kabineto. Nepasakojo ir apie tai, kad atsisakė Apsaugos skyriaus darbuotojų apsaugos, neva jie būtų ją šnipinėję, bet pasiėmė apsaugą tuo pačiu metu iš VRM „Omono“. Vien šie veiksmai rodo, kad K. Prunskienė nebuvo atvira su savo sąžine prieš Lietuvą. Ir tai, kad ji sausio 8 dieną išvyko į Maskvą, jos tokie veiksmai nepuošia. Bet istorikai manau ras žodžius, kaip apibūdinti ir įvardinti tokius jos veiksmus. Dar Sąjūdžio įsikūrimo pradžioje K. Prunskienė buvo pagauta, kai lakstė be mūsų išankstinio pritarimo tiek į komunistų Centro komitetą, tiek pas tuometinį AT pirmininką.

Kai kas šnekėjo, kad tarp jų yra ir kitokie santykiai, nes kai susirinkome 1988 metų birželio 8 dieną bendram posėdžiui, niekas nesuprato, kodėl į tą posėdį atėjo ir CK darbuotojas. Dabar aš linkęs manyti, kad jis buvo pakviestas vieno iš iniciatyvinės grupės narių, nors kai „svečias“ buvo išprašytas, visi „žegnojosi“, kad to nedarė. Tada visi suvaidinome, kad patikėjome, nors visi puikiai žinojo, kad tik keli iš 35 iniciatyvinės grupės narių realiai galėjo tai padaryti. Taigi...

Tas žodis „TAIGI“ arba „JEIGU“ mane persekioja iki šiol, nors puikiai suprantu, kad tokiose situacijose „JEIGU“ nebūna. Tokius terminus vėliau vartoja tik istorijos „išvirkšteivos“, kurie dirba iki šiol Maskvai ir vykdo jų diktuojamą politiką, siekdami iškraipyti tiesą. Gal koks studentas susiras šį atspausdintą melą ir pasinaudos savo rašiniui, o po to dar kine kiti tai antrins, ir taip istorija taps iškreipta. Juk net mano anūkas jau mokinsis pasitelkdamas Interneto paslaugas, o ne skaitys, kaip kitados vienuolių perrašytas knygas, nors ir ten nerasi tikros tiesos, nes kiekvienas perrašydamas įterpdavo savo tuo metu turimą tiesą.



Net šiandieniniai istorikai tik po 20 metų skambindami man pasitikslinti dėl tų įvykių, kartais užduoda tokius kvailus ir naivius klausimus, kad norėdavosi paklausti, kas yra jų tėvai ir kokioje barikadų pusėje tuo metu buvo. Nors toks klausimas būtų buvęs beprasmiškas, nes atsakymas būtų vienas, – jo tėvams, matyt, buvo nesvarbu, kas buvo prieš 20 metų. Jiems, ko gero, nelabai svarbu ir dabar.

Bet tuomet AT pastatuose buvo susirinkę kitokie žmonės. Šiems žmonėms „Laisvė ir Nepriklausomybė“ turėjo reikšmę. Jie žinojo, su kuo atėjo, ir tikrai žinojo, su kuo ruošiasi išeiti.
Būtų naivu sakyti, kad tarp tiek žmonių, KGB neinfiltravo savųjų, bet tai paaiškėjo tik po to, kai „raudonieji“ laimėjo rinkimus. Tada ir atsiskleidė kai kurių žmonių tikrasis veidas.