Join the new world

ePinokis draugų paragintas pabalsavo už eLLS, nors pats nepartinis, vieną kartą jo gyvenime buvo taip nutikę ir spjaudėsi jis po to ilgai, bet balsuoti reikia, nes ePasaulis be tavo balso gali tapti klaikus ir paskui savo subinę graušį, kad nebalsavai.

Bet kaip ir po kiekvienų rinkimų, nesvarbu kuriame pasaulyje, aistros tiesiog trykšta, fejerverkai žaibuoja.

Štai Pantera 7 http://www.erepublik.com/en/article/-excp-kmn-lnp-mul-i-motina--1954670/1/20 rinkimus taip išnagrinėjo, kad net tuo patikėti sunku, kaip ji buvo įsijautus. Kad taip mūsų proseneliai būtų darę realioje Lietuvoje, tai negyventume dabar ne kaip pas kaimyną ant suolo.


Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

Visiems skaitytojams primenu, kad ePinokis yra godus, bet jūsų visų dėka jau majoras. Taigi jūsų aukojimai padės ePinokiui tapti šios eVisuomenės pilnaverčiu žmogumi, o gal ir daugiau.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius.
V dalis

Sausio 11d.

Išgirdau pranešimą, kad pajudėjo karinė technika. Jau po valandos atėjo pranešimas, kad Spaudos rūmai yra atakuoti ir užimti. Tada jau galvojau, kad viskas prasidėjo. Baimės jokios nebuvo, negaliu to paaiškinti ir dabar, tiesiog buvo suvokimas, kad prasidėjo.

Mūsų kontržvalgybininkai stebėjo situaciją ir, kai A. Butkevičius pareiškė, kad yra vienas žuvęs, buvau labai nustebęs ir galvojau, jog mano kontržvalgybininkai kažką pražiopsojo, bet kaip pasirodė vėliau, niekas tada nežuvo. Tuo pačiu metu savanoriai davė priesaiką ginti Tėvynę, galvodami, kad jau kažkas žuvo. Esu tikras, kad šie vyrai būtų davę priesaiką nepriklausomai nuo šios paskelbtos žinios. Bet A. Butkevičius buvo tikras aktorius, gal tokie žodžiai gali jį ir įžeisti, bet L. Glinskio pateiktoje video medžiagoje būtent taip ir atrodo.



Net ir dabar esu tikras, kad tiems vyrams jokios priesaikos nereikėjo, – tuo metu vyko visai kitas procesas. A. Butkevičius turėjo juos kažkaip priversti būti jam pavaldžiais. Tuo momentu tai pavyko ir V. Landsbergis jam padėjo savo asmeniniu dalyvavimu, bet po 20 metų tie patys savanoriai rikiuotėje stovėjo ne tik su uniformomis, bet ir su žydros spalvos raiščiais, ką reiškė, kad jie iki šiol pripažįsta, kad yra savanoriai, pakviesti ATAS.

Tokie raiščiai buvo pradėti dalinti dar 1990 metų balandyje visiems savanoriams, kurie pasiryžo padėti. Pasirodo, daugelis iš jų tą raištį saugo iki šiol ir tą atmintiną dieną atėjo su manimi pasisveikinti. Daugumos nepažinau, o ir negalėjau pažinti, nes pasirašydavau tik įsakymus, kur jie buvo paskirstomi į vieną ar kitą postą.

Sausio 12 d.

Visai į sausio 11-osios pavakarę mane pasikvietė V. Landsbergis ir pasakė, kad nedelsiant turiu susisiekti su V. Baldišiumi dėl ginklų gavimo. Per šią dieną mano operatyviniai darbuotojai jau buvo aplankę net kino studiją, kur sužinojo, kad M. Misiukonio pasiuntiniai jau buvo atvykę ir viską pasiėmė. Medžioklės ir žūklės parduotuvių tuo metu dar nelankėme, nes negalvojome, kad ten galime rasti rimtų ginklų, bet vėliau vienos parduotuvės direktorius pasiūlė, kuo greičiau paimti jo parduotuvėje turimą arsenalą.

Ko gero, tuomet suvokiau, kiek iš tiesų mes turime slaptų pagalbinink, ir kad su tokia jėga galime laimėti. Tuo momentu kažkodėl atsiminiau ir statistiką, kurią skaičiau knygoje, atvežtoje iš JAV, specialiai išleistą apie Lietuvos pasipriešinimą 1944-1953 metais. Joje buvo rašoma, kad net 600 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų padėjo pasipriešinimui, o tai reiškė, kad tame pasipriešinime dalyvavo visa tauta.

Vakare jau buvo atvežti 4 vnt. Kalašnikovų ir 9 TT sistemos pistoletai su amunicija. Ir tai buvo viskas, be dar 5 „Makarov“ sistemos pistoletų. Visiems akivaizdu, kad su tokia ginkluote negalėjome sustabdyti Pskovo desantininkų, – bet mes stovėjome ir laukėme jų atakos.



Labiausiai nustebome tada, kai šarvuota technika, pervažiavusi Žvėryno tiltą, nusuko ir pradėjo kilti į Vingio parko kelią link televizijos ir radijo pastato.

Atsimenu, kaip tuo metu šnekėjo Robertas Grigas pro AT rūmų trečio aukšto langą, o gal tai buvo malda, bet visa tai jūs jau žinote iš įvairiausių filmų apie tuos laikus, iš parodytos dokumentikos kadrų ir atskirų žmonių atsiminimų.

Sausio 12-oji buvo palyginti rami. Nesigirdėjo jokių kariuomenės judėjimo požymių, jedinstvininkai irgi buvo ramūs. Mums tai buvo pirmas kartas, o Rusijos valdžiai įprastas dalykas. Mūsų visų parodytas didvyriškumas buvo niekas, palyginant su tai, kad Rusijai buvo pristabdytas kreditas, kurio sumos buvo skaičiuojamos milijardais.

Tiek buvo sumokėta už mūsų nepriklausomybę, ne konkrečiai už Lietuvą, – už patį procesą, už Rytų Vokietiją ir taip toliau, bet tas sumokėjimas atsigręžė kitu galu vėliau. Dabar visa Europa yra priklausoma nuo rusiškų dujų kaip narkomanas nuo narkotikų, ne tik Vokietija, bet ir Prancūzija, kuri, nepasitarusi su NATO šalimis, parduoda „Mistralius“ su visa technologija. O ką jie gali daryti kitaip – užtenka Rusijai užsukti dujas ir „galas“ Vokietijai ar Prancūzijai. Šis dujų šantažas dar tęsis ilgai. Tikėkimės, kad šios šalys laiku atsipeikės.

Nepamenu savo dienotvarkės tą dieną. Greičiausiai miegojau, kol prabudau, o ne kol pažadino, nes paskutiniu metu miego trūko, vis tik buvo žiemos šeštadienio rytas, vėlai prašvisdavo ir anksti sutemdavo, o pastarieji įvykiai niekaip neleido išsimiegoti. Neturėjau jokios lovos ar sofutės, iš kažkur buvau gavęs paprastą čiužinį ir apklotą, prabudęs ryte svajojau apie savo lovą ir vaikų keliamą triukšmą, net pakvipo kepamais blynais. Galbūt, šis kvapas ir privertė mane atsitokėti ir atsikelti.

Eidavau miegoti kaip apsirengęs, tik švarką pasikabindavau ant kėdės – ir taip diena iš dienos. Prieš tai ir po to. Gal pažadino tylūs balsai už durų, sukėlę vidinį nerimą, bet įjungta racija tylėjo, vadinasi, tikrai nieko nevyko, o gal nusėdo baterija.

Nuo šios minties staigiai pašokau, pradariau kabineto duris į koridorių, bet ten nieko nebuvo, vadinasi, balsai sklido iš AT pirmininko kabineto. Pradariau šias duris, jos vedė į AT pirmininko valgomąjį, ir nedrąsiai iškišau galvą, nes tai buvo ne visai valgomasis, kartais pietų metu jis čia pietaudavo su svarbiais asmenimis ir aptarinėdavo svarbius politinius reikalus. Pamojęs man ranka, jis pakvietė užeiti. Paprastai pavalgyti eidavau į kavinę, kuri buvo pirmame aukšte, o dar vėliau man padovanojo ir elektrinę plytelę, ir keptuvę, kurioje rytais kepdavausi bekono juostelę su kiaušiniu ir virdavausi kavos.

Tuo metu elektrinių virdulių dar nebuvo, bent jau Lietuvoje jų nebuvo, o normalios kavos su „gyvatuku“ neišsivirsi.

Aš prisijungiau prie pusryčių, rodos, kartu pusryčiavo ir Algirdas Patackas. Jie ramiai aptarinėjo kažkokius einamuosius valstybinius reikalus, bet kadangi negirdėjau pradžios, iš karto buvo sunku suprasti, kokį klausimą jie aptarinėja. Paskui A. Patackas pakėlė akis ir gudriai šypsodamasis sako, jog dabar visą laiką miegos su Vytautu viename kabinete, kad jam nieko netikėtai nenutiktų, nes Vytautas tapo pačiu svarbiausiu asmeniu baigiamoje kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę, ir turiu jam, t.y. Patackui, dėl šio jo pasiaukojančio reikalo skirti vieną pistoletą TT, kurį gavau iš Lietuvos banko.

Aš lioviausi tuo metu kramtęs ir ieškojau atsisakymo argumentų, bet Vytautas, kramtydamas maistą, pridūrė: „Taip, taip, Artūrai, duok jam, taip bus visiems geriau ir ramiau....“ Dabar negaliu tiksliai pasakyti, ar atėmiau iš kažko tą pistoletą, ar jis dar nebuvo niekam įteiktas, nors manau buvo taip: kai atsivežėme ginklus iš „Medžioklės ir žūklės“ parduotuvės, tarp jų buvo pompinis šautuvas, ir Tadas Vyšniauskas pasirinkęs jį, grąžino man pistoletą TT. Greičiausiai buvo taip.

Man neteko ramiai pusryčiauti, nes Vytautas paklausė apie kariškių ir kagėbistų aktyvumą. Turėjau sugrįžti į savo kambarį ir to paklausti Ryšių tarnybos darbuotojų. Taip mano rytinė sekmadieninė idilija ir baigėsi. Prasidėjo rutininiai darbai. Visus stebino tai, kad eteris buvo įtartinai tylus, nors įtarimų ir abejonių buvo, bet patys sau tai pateisindavome tuo, kad vis tik yra šeštadienis, o jie irgi žmonės.

Kai mano kabinete baigėsi pasitarimas su padalinių vadais, Valdas Savukynas pasiliko ir įtartinai tylėjo. Iš pradžių neatkreipiau į tai dėmesio, nes skaičiau ką tik atneštą kažkokį pranešimą ar suvestinę apie vakarykščius įvykius, bet kai viską perskaičiau, pajutau, kad kabinete įsivyravo kažkokia keista tyla. Pirma mano mintis buvo ta, kad jis nori pasakyti, jog išeina iš Apsaugos skyriaus. Tai manęs būtų nenustebinę, nes Valdas visada buvo laisvamanis, ne bailys ar panašiai, tiesiog elgdavosi taip, kaip jam tuo metu atrodė teisinga ir reikalinga.

Buvo net keletas žmonių, kurie praėjus sausio įvykių grėsmei atėjo pas mane ir tiesiai šviesiai pasakė: „Problema pasibaigė, savo pareigą tėvynei įvykdžiau, noriu grįžti prie savo darbų.“ Trumpai drūtai ir niekaip jiems negalėjau paprieštarauti. Paprastai jie surasdavo žmones iš šalies ar iš skyriaus vidaus, kurie juos pakeisdavo. Bet tai buvo po to... Net Robertas Vaitkevičius vieną dieną atėjęs man pasakė: „Visai apleidau savo firmos reikalus, man laikas jau grįžti prie savo reikalų, jeigu kas, – žinai, kur paskambinti, iš karto atlėksiu...“

Bet Valdas Savukynas tylėjo, į akis man nežiūrėjo, prieš kelias dienas buvau atleidęs Gintarą Kupčinską, o dabar galvojau, kad neteksiu paskutinio pavaduotojo. Tyla mane slėgė, labai slėgė ir nenorėjau jo klausti, kokia yra problema. Dabar man taip atrodo, kad kaip tik tą dieną gavau dovanų keptuvę ir jis tylėdamas ją vartė rankoje. Šios simbolikos tuo metu negalėjau suprasti ir perprasti. Taip tylint prisigalvojau visokių dalykų, bet tai, ką jis, galų gale pasakė, mane vis tiek pribloškė: „Rytoj mano vestuvės su Aušra, jeigu rytoj bus neramu, galiu atidėti savo vestuves...“



Aš taip ir likau žodžio netaręs, paprasti žemiški dalykai mane pribloškė, žinojau, kad vestuvių laiką reikia užsisakyti prieš mėnesį, bet, ko gero, tuo metu to nesuvokiau, nesuvokiau ir to, kad apskritai galima galvoti apie kažkokį bendrą gyvenimą ir panašiai. Tai buvo man taip netikėta, kad ištariau tik šiuos žodžius: „Greičiausiai, negalėsiu ateiti jūsų pasveikinti....“

Taip ir buvo, net buvau kurį laiką pamiršęs, kad jie yra jau vedę. Štai kokius pokštus kartais iškrečia likimas. Jų sūnus Gintautas dabar jau yra didelis. Daugiau vestuvių tuo metu nebuvo ar bent apie jas nieko nežinau.
Galbūt tą dieną ar greitai po to susirūpinome, kad kabineto langai eina iki pat grindų ir jei pradėtų šaudyti, niekur nebūtų galimybės pasislėpti, šūviams buvome kaip ant delno.

AT pirmininko kabinete buvo tas pats. Greitai buvo suorganizuoti maišai ir mano kabineto bendras vaizdas iš karto pasikeitė, atsirado ir kažkoks kitas kvapas. Vėliau AT pirmininko kabineto apsaugai užsakėme plokštes iš titano lydinio. Kad kabinetas atrodytų tvarkingiau, jų nesimatė už storo audinio užuolaidų, bet prieš priimamąjį ir toliau liko smėlio maišai.

Dabar kai kas galėtų pasakyti, kad tai buvo tik atrakcija žiūrovams, bet tuo metu tikrai apie tai negalvojome. Tuo metu viską darėme, kad kaip nors apsigintume ir visur planavome paskutines barikadas. Pavyzdžiui, Ryšių tarnybos patalpa, kur buvo sudėti visi siųstuvai ryšiui su visu pasauliu, ne tik kad buvo užbarikaduota iš vidaus, bet ir visas koridorius, kuris vedė į šią patalpą, buvo užgriozdintas įvairiais daiktais ir baldais ir, nežinant specialiai padaryto „tunelio“, kelio į šią patalpą nerastum. Visa tai buvo padaryta tam, kad išloštume bent minutę laiko, kad operatorius spėtų perduoti pranešimą į pasaulį.



Niekas apie savo asmeninę gyvybę negalvojo. Galėčiau net pasakyti taip: visi jau laikėme save mirusiais..., dauguma nesitikėjo stebuklingo išsigelbėjimo, bet buvo ir tokių, kurie pabūgo ir pabėgo, visko buvo..., bet jų dėl to nekaltinu, kiekvienas pasirinko savo kelią.

Apsaugos skyriuje buvo tik vienas pareigūnas, kuris sausio 13 d. naktį sudegino savo pažymėjimą ir dar vienas, kuris, išvykęs dviem valandoms namo, nesugrįžo.

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad visi, kurie pasiliko, buvo didvyriai, nors, kai po kelerių metų juos pristatinėjau Sausio 13-osios medaliui, kai kurie deputatai man tiesiai šviesiai pasakė: „Jie tik vykdė savo pareigą, už ką jiems duoti medalį.“
Tuomet netekau žado ir, ko gero, nieko neatsakiau, nors dar keletas deputatų linkčiojo galvomis jiems pritardami, bet dabar galiu atsakyti: „O už ką tuomet duodami medaliai?“

Tai ištarusį deputatą atsimenu iki šiol ir pamenu tuos, kurie linkčiojo galva, bet neminėsiu jų pavardžių, nes dauguma jų ir taip jau prisidirbo per paskutinius 20 metų ir atskleidė savo tikrą veidą. Laikui bėgant po Sausio įvykių daug žmonių parodė savo tikrąjį AŠ, bet tada pasitikėjau daugeliu, nors jau po mėnesio tas pasitikėjimas pradėjo griūti. Anksčiau nei tikėjausi. Kitaip ir būti negalėjo, tą tuo metu supratau, nes, kai „anie“ pajuto, kad vis tik tapsime nepriklausomi, kai pradėjo Lietuvą pripažinti kitos valstybės, „jie“ pradėjo kalbėti ir elgtis, taip, kaip galvojo iš tikrųjų. Dalis jų net nesibalotiravo kitai kadencijai, nes jau buvo demaskuoti kaip KGB agentai ir tam tikram žmonių ratui tai buvo žinoma.