Join the new world

ePinokio pamąstymai sapne nr.13

ePinokis išgirdo, kad elGrekijos ePlato save į bankrotą realioje Graikijoje įvarė ir todėl ePlato sumastė, kaip iš patiklių erepublik epileičių babkių nutręšti, kad turėtų už ką pas realias mergas eiti ir šampaną ant grindų laistyti.
Žinau, kad visi pasipiktinę, bet ką padarysi ir nuveiksi prieš kunigaikštį, kuris turi visus įrankius .

Tavęs asmeniškai nubausti negali. Kol tavęs kas nors iš saviškių neapskundė, o tuo labiau kai nesi net kaltas, o tik skundikas tave išdūrė, nes tu jo nepamylėjai.

Nežinau vaistų nuo tokių maniakų, nieko nežinau, nieko ir nelaukiu iš tokių, kurie savo kišenę čia ir ten painioja su žaidimu.

Labai slogus buvo šis sapnas ePinokiui, oi kaip labai, net kavos kaušas nepadėjo, antram jau ebabkių nebuvo, o sulikusia vienintelę Q1 bulką tik subinę gali užkišti, kad kitiems nesmirdėtum.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius. Sausio 8d.
IV dalis

06.00 val.
Atvyko pirmas Kauno savanorių autobusas. Dar spėjau pasilabinti su Vytu Žuku ir Sauliumi G., jo pavardės nepamenu. Valdas Savukynas ir Gintaras Kupčinskas dar sykį jiems paaiškino veiksmų planą ir jų užduotis. Atvyko ir vilniečiai. Visi buvo dislokuoti pirmo aukšto hole kaip rezervas. Tuomet dar neįsivaizdavome, kaip viskas vyks. Jiems taip pat davėme nurodymus, kad pasitiktų kitus atvykstančius ir taip pat atsivestų į holą.

Apsaugos darbuotojams, budintiems postuose prie įėjimų į AT pastatus, buvo duotas nurodymas juos praleisti be leidimų. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, tad ryšiai paprastai buvo palaikomi išankstiniu susitarimu, o ir interneto nebuvo, tik kai kas turėjo kompiuterius, ir tai buvo viskas. Tada tik Apsaugos skyriaus darbuotojai galėjo naudotis radijo ryšiu ir tai toli gražu ne visi. Tik vėliau atsivežėme pakankamai racijų, kad aprūpintume visus, kuriems reikia jų pareigoms vykdyti, o iki to laiko pirmiausia buvo aprūpinami asmens sargybiniai ir pagrindiniai apsaugos postai. Daugiausia problemų buvo dėl baterijų racijoms, nes, kai ryšys buvo nuolat įjungtas, jos greitai išsieikvodavo. Turėjome net sukurti darbo vietą, kuri vadinosi akumuliatorių pakrovimas.

Vos tik man sugrįžus į savo kabinetą (o mano ir V. Landsbergio kabinetai turėjo bendras duris), užėjo Vytautas Landsbergis ir paklausė: „Ar pasiruošę?“ Pasakiau: „Taip.“ Ir pridūriau: „Kuriuos kvietėme, atvyko taip pat.“ AT pirmininkas atsakė: „Tai gerai, bus sunki diena.“

Tada aš nesupratau, kad jis jau apsisprendė atstatydinti K. Prunskienę, nes galvojau tik apie problemas dėl AT apsaugos organizavimo. Tik kai prasidėjo K. Prunskienės atstatydinimas, tada supratau jo pasakytų žodžių prasmę. Jis nebuvo tikras, kad tai pavyks. Ko gero, būtų ir nepavykę, bet deputatus išgąsdino ta minia už durų.

07.00 val.

Kontržvalgybos pareigūnai per raciją pranešė, kad kolonos jau pajudėjo link Parlamento. Jie vis informuodavo, pasakydavo, kokie šūkiai ant plakatų ir kokia vyrauja nuotaika. Aš įbėgau pas Vytautą Landsbergį, pasakiau, kad dar prieš 8.00 val. čia bus pirmieji demonstrantai ir mes jų su tokia jėga prie metalinio aptvaro nesulaikysim, todėl aš savo žmones nuo ten atitraukiau ir koncentruoju jėgas prie pagrindinio įėjimo.

Bet jie atėjo žymiai anksčiau, nes kontržvalgybos pareigūnai užmiršo pasakyti, kad demonstrantai būriuojasi prie Lukiškių aikštės. Praktiškai jie buvo po 5 minučių.

Vytautas Landsbergis skambina ministrui Misiukoniui. Šis sako, kad pajėgos jau išdėstytos, aš Landsbergį pakviečiu prie lango ir parodau kamputyje stovinčius penkiolika policininkų. Landsbergis barasi su Misiukoniu. Misiukonis sako, kad jau išvažiavo keli autobusai, ir jie tuoj bus. Aš, numojęs ranka, įlėkiau į savo kabinetą, o ten ryšio radijas jau rėkia, kad po 5 minučių minia bus prie Parlamento. Priėjęs prie lango, pamačiau, kaip demonstrantai ardo metalinę užtvarą, milicininkai stovi kampe ir žiūri, o du mano palikti darbuotojai daužomi kumščiais ir, eidami atbuli, ginasi. Pribėgau prie kito lango ir žiūriu – apsaugos darbuotojai jau išsirikiavę eile kabinasi rankomis, taip sutvirtindami užtvarą, o kai minia priartėja, vos spėja uždaryti centrines duris – susiformuoja antra eilė, greičiausiai iš savanorių.

Apsaugos darbuotojai minios priplojami prie sienos ir stiklo, su milžiniška jėga toliau spaudžiami ir kumščiais daužomi per galvas, pečius. Jie atstumia minią, vėl atidaromos durys ir suformuojama trečia apsauginė eilė. Aš niekur nemačiau milicininkų ir liepiau tai perduoti Vytautui Landsbergiui. Po kiek laiko pastebėjau kraštuose išsidėsčiusius kelis milicininkus, kurie labiau saugojo savo kepures, kad nenukristų ant žemės, nei ką nors darė, nors kai kelis kartus jiems užvožė, tuomet ir jie įsikibo į grandinę. Per radiją susisiekiau su už durų stovinčiųjų vadu ir paklausiau, ar jie pasiruošę veiksmams, jei minia prasiveržtų. Atsakė, kad pasirengę – vandens žarnos jau išvyniotos ir paruošti čiaupai.

Aš vis niekaip negalėjau susirasti Gintaro Kupčinsko, jis neatsakė šaukiamas per radiją. Liepiau ryšio centrui nuolat jį kviesti, bet jis vis tiek neatsiliepė, o turėjo būti ten už durų ir organizuoti to padalinio gynybą – dabar ten stovėjo naujokai. Spaudimas didėjo, agentai pranešinėjo apie padėtį aplinkui rūmus, aš, įsiutęs, kad Gintaras Kupčinskas neatsiliepia, palikau kabinetą, kur plaukė visa informacija, ir nubėgau prie centrinio įėjimo pasižiūrėti, kas dedasi, nes pajutau, kad nebėra kam vadovauti.

Man bėgant, atsilapoja centrinės durys, prasiskiria užtvara ir paleidžiamas vanduo. Minia atsitraukia, vandens čiurkšlė nutrūksta, aš, leisdamasis laiptais, matau, kaip įtūžusi minia vėl plūsteli. Duris suspėja uždaryti, bet viena jų pusė išlaužta, vėl paleidžiamas vanduo, dabar apipilami ir savi, ir milicininkai, mėginę sustiprinti gynybinę liniją (jie buvo įvesti į rūmus pro kitas duris).

Pamatau, kaip puolikai lipa laiptais į antrą aukštą ir eina į salę. Įbėgu į holą, klausiu Arūno Baranausko, kas paleido vandenį. Jis sako, kad Butkevičius. Matau – ateina kažkodėl šypsodamasis Gintaras Kupčinskas su VRM ministro pavaduotoju Zabarausku.

Mėginu įvesti tvarką, perrikiuoti vestibiulyje pajėgas ir matau, kad mano vyrų viduje nėra, visi lauke, o savanoriai sako – klausys Butkevičiaus. Trumpas pokalbis su Butkevičiumi. Minia vėl spusteli. Šūkteliu leisti ir apie 150 žmonių (visi šlapi) iš minios įleidžiami, grandinė užsidaro ir sustabdo kitus. Savanoriai ir keli mano vyrai greitai nuramina patekusius vidun, atbėgęs deputatas klausia, kas vyriausias. Pagaliau vyriausias atsiranda – jis perskaito peticiją. Mes įleistiems žmonėms sakome – kainos jau sugrąžintos į ankstesnes, Vyriausybė atsistatydinusi. Miniai apie tai jau pranešta per garsiakalbį.

Su Vytautu Landsbergiu lipu į trečią aukštą prie radijo mikrofono kviesti tautą prie Parlamento, matau kaip pirmieji studentai iš Pedagoginio instituto fizinio lavinimo katedros, su kuriais buvo tartasi anksti iš ryto, jau dideliu būriu veržiasi palei sieną ir po truputį stumia minią lauk. Pakliuvę į vidų demonstrantai išvedami pro šonines duris, tik keli eina su Vytautu Landsbergiu, kuris kreipiasi per garsi¬akalbį į minią.

Dar po kiek laiko kalbuosi vestibiulyje su savo vyrais – apspjaudytais, suplėšytais rūbais. Tik dabar pamatau besivoliojančius metalinius strypus, sudaužytą storą vitrinos stiklą. Valytojos dideliais skudurais valo vandenį. Atbėga Tadas Vyšniauskas ir sako, kad Petras Liubertas per radijo ryšį pareiškė visiems milicininkams, kad reikia mane pakarti už tai, kad buvo paleistas vanduo.

Jau tą pačią dieną buvo sudarinėjama deputatų komisija, kuri aiškinsis, kas liepė vandenį paleisti, o mano vyrai atvirai sako, kad kitą kartą reikia pirmoje eilėje išrikiuoti Vyriausybę, jei dar sykį taip atsitiks.
Grįžau į savo kabinetą. Puolimas atlaikytas. Atgimusios Lietuvos širdis išsaugota dar vienai dienai. Tada jaučiau, kad čia tik preliudija ir kad vėliau gali įvykti dar žiauresni dalykai, nes šį kartą armija kažkodėl nesikišo, nors buvo pasiruošusi.

Sausio 9-12 d.
Šių dienų įvykiai kažkaip susiplojo į vieną dieną. Tik Leono Glinskio pademonstruota tų dienų video kronika per 2011 metų sausio įvykių minėjimą kažkaip dar padėjo sustatyti tuos įvykius į savo vietas. Bet taip chronologiškai jau parašyti negaliu.

Rašydamas apie sausio 8 d. įvykius dar naudojausi savo užrašais, padarytais tuo metu, bet po to jau buvo ne iki užrašų. Todėl jų ir nėra. Liko tik migloti prisiminimai. Net man jie tapo migloti, o ką kalbėti apie kitus, net apie naujai užaugusius istorikus, kurie nedalyvavo šiuose įvykiuose, bet rašo magistrų, daktarų darbus ir panašiai.

Ga būt man pavyks šią knygą pabaigti rašyti DABAR, PRAĖJUS 20 METŲ. Kas žino, sunku ją rašyti, nes kai tie prisiminimai plūsteli, sunku juos kontroliuoti, o dar sunkiau juos aprašyti. Po to reikia kelių dienų atsipeikėti nuo šios būsenos, o aš nesu rašytojas, man pirmadienį reikia eiti į darbą, reikia spręsti ten iškilusias problemas, ir niekas manęs negali nuo tų pareigų atleisti. Beje, vargu ar būtų kitaip, jei būčiau laisvas nuo šių darbų. Vien pasiryžti grįžti į praeitį ir ją užrašyti – jau savaime yra sudėtingas reikalas. Labai sudėtingas dalykas.

Pavyzdžiui, man nėra iki šiol suprantami keli dalykai: vienas iš jų yra tas, kodėl nuo manęs buvo slepiama, kad ketvirtame aukšte pastatytas milicijos/policijos kulkosvaidis. Žinoma, greitai apie tai sužinojau, bet ši informacija buvo slepiama, ją žinojo V. Čepaitis, apie AT pirmininką jau nekalbu. Kodėl man nebuvo pranešta, kad kasamas tunelis po AT pastatu, – tai sužinojau iš kitų žmonių.

Tokie dalykai mane dabar verčia galvoti, kad manimi nepasitikėjo, bet tuo pačiu man leido ir toliau vadovauti ATAS. Ir po įvykių leido, tai kame fokusas. Ne kartą to klausiau už tai atsakingų asmenų ir kurie galėjo man atsakyti, bet iki šiol jie neatsakė.

Gal parašius šią knygą ir ją pateikus visuomenei jie man atsakys?
Tokie paslaptingi nutylėjimai sukuria keistus gandus ir suteikia peną interpretacijoms. Aš neturėjau ko slėpti tada, neturiu ir dabar. Buvau pėstininkas ir juo likau. Net šią knygą taip pavadinau – „PĖSTININKO UŽRAŠAI“.



Nepamenu detalių, tik fragmentai galvoje apsireiškia netikėtai, kuriuos taip pat sunku fiksuoti. Gal todėl nepamenu, kad visą tą laiką beveik nemiegojau, nusnausdavau savo kabineto krėsle, kol kas nors neįeidavo ir nepranešdavo dar vienos kokios nors naujienos. Į mano kabinetą tuo metu galėjo įeiti bet kas ir bet kada. Po Sausio įvykių nusprendžiau, kad man reikia sekretorės, kuri ne tik stabdytų tą srautą, bet ir pradėtų rūšiuoti gaunamus visokius „popierius“.

Iki to laiko privalėjau skaityti visus juos asmeniškai, nes daugiau nebuvo kam. Atsiradus Vilūnei Visackienei, visas tas srautas nutrūko. Kai ji pradėjo dirbti, tuomet net galėjau laisvai vaikščioti po savo kabinetą ir mąstyti, kodėl pas mane niekas neužeina. Niekada iki tol nebuvau jokiu valdininku ir tas jausmas buvo labai keistas.

Galbūt, tik tada suvokiau realiai pats sau, kokiai tarnybai vadovauju ir kokią atsakomybę turiu, nes iki tol, galima taip sakyti, kad „gesinau gaisrus“.

Aišku, tomis dienomis skambindavau savo šeimai, – žmonai Eglei, kalbėdavau su savo sūnumi Antanu, kuriam buvo aštuoni metai ir išgirsdavau balsus iš mažesnių savo vaikų, kurie sakydavo tik „Alio“ ir į bet kokį klausimą atsakydavo taip pat „Alio“. Namo negalėjau grįžti, nes turėjau rodyti pavyzdį, kad ne tik jie, bet ir aš laikausi taisyklių, – tai buvo svarbu, nors, ko gero, būtų niekas nesupykęs ar įsižeidęs, jeigu būčiau nuvažiavęs namo tomis dienomis.

Bet mano buvimas su jais juos drąsino ir tuo pačiu jie tikėjo, kad mes laimėsime. Kaip laimėsime, niekas tuo metu nežinojo, bet jie, o tuo pačiu ir aš, tuo tikėjome.

Vieną dalyką, kurį tikrai prisimenu, niekas niekada nesakydavo, kad nenori budėti jam paskirtame poste. Čia reikia pabrėžti, kad jie visi buvo beginkliai, nors po 1990 metų balandžio įvykių jau žinojo, kad gali atvažiuoti ginkluoti kareiviai ir juos sumušti ar net nužudyti. Visa tai jie žinojo, bet ėjo. Visi tai žinojom, bet kažkaip tada mirtis buvo nesvarbi, svarbu tik viena, kad mano mirtis pasitarnaus būsimai laisvai Lietuvai. Kartais pagalvodavau tik apie tai, kaip po to gyvens mano šeima ir kas bus su jais, bet ne daugiau.

Dabar net pats sau galiu prisipažinti, kad nesitikėjau išlikti gyvas, nebent B. Jelcinas perimtų valdžią, bet jis ją perėmė kiek vėliau, gerokai vėliau.
Negaliu apibūdinti to jausmo, kai žinai, kad žūtis yra neišvengiama. Tiesiog pasitikrinau, kiek turiu šovinių. Pagalvojau, ar visi mano įsakymai tikrai perduoti, dar užėjau į V. Landsbergio kabinetą. Jis sėdėjo prie stalo ir kažką rašė, bet mane pamatęs linktelėjo galva ir šyptelėjo. Tada supratau, kad visi buvome susitaikę su neišvengiama žūtimi. Bent aš neieškojau jokios alternatyvos, tik vėl pasitikrinau šovininę, tarsi tikėdamas tuo, kad ten galėjo padaugėti šovinių. Tuo metu jų buvo tik aštuoni.

Tęsinys apie Sausio 11d. gal ir bus, jei.........