Join the new world

ePinokis susapnavo košmarą. Gal dėl to, kad dzūkiškų grybų apsivalgė, gal dėl to, kad rinkimai eRepublikoje buvo ir prisiminė kaip senelis pasakojo, kaip komuniagos Lietuvą laisvino ir viską „teisėtai“ darė, ir kaip po to visokių išverstakailių greitai mūsų tautoje atsirado. Bet labiausia jis nusigando, kai jam Stalinas sapne pasakė: LABAS ir savo pypkę bedė jam į krutinę.


eRedakcija perspėja, kad tik Vasario 16 d. proga daro labdarą ir be avanso išspausdino šį tekstą.
ePinokio sapnas Nr.17 yra užlaikytas ir kol kas nebus spausdinamas, nes nėra surinkta pakankamai lėšų padengti autorinį užmokesti ir apmokėti redakcijos darbuotojams už darbą.



Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.


„Laišką drg. Stalinui turėjo pasirašinėti visi žmonės. Bet pasirašinėjimas vyko labai vangiai. Marijampolės apskrityje turėjo pasirašyti 21 tūkst. Pasirašė 1500 ir tai beveik vieni rusai“.
Iš raporto A. Guzevičiui

LAIŠKAS DRAUGUI STALINUI
„Brangusis Josifai Visarionovičiau....“, – prasideda laiškas tėveliui Stalinui. Galima lengvai numanyti, kas buvo rašoma toliau. Visoje Sovietų Sąjungoje tokių laiškų buvo rašoma tūkstančiai, tik vargu ar draugas tėvelis juos skaitė. Bet pats laiško siuntimo procesas turėjo ne tik idėjinę prasmę. Pasyvumas, vengimas pasirašyti buvo vertinama kaip aiškus ideologinis nepatikimumas, priešiškumas valdžiai, todėl į tokius asmenis turi būti atkreiptas „tam tikrų organų“ dėmesys.

Ir priešingai, bet koks ditirambas tautų vado adresu – sveikintinas pavyzdys.
„Tegyvuoja ilgus metus mūsų Stalinas, mūsų draugas ir mokytojas, didysis Tarybų valstybės vairuotojas, genialus mūsų kūrybinių darbų įkvėpėjas!” Tokį naujametinį tostą iškėlė kūrybinės inteligentijos atstovas B. Dauguvietis.

„Gilus sielvartas apgaubė gimtąjį mėlynojo Nemuno kraštą... Atrodė, kad pati motina žemė, pražilusi iš didelio skausmo, sudrebėjo!...Visi – senas ir mažas – dirbo jam pavestą darbą. Nes taip mus išmokė Stalinas, visų mūsų brangiausias tėvas“. Taip Stalino mirtį aprauda kita menų atstovė – H. Korsakienė.

„Kaip geležinis Feliksas mums liepė
Mes išnaikinsim jus!” – grasina liaudies priešams garsus poetas A. Churginas.
O jaunas poetas A. Baltakis džiūgauja:
„...Tačiau apie mane nuo pirmo žingsnio
Galvojo Stalino šviesi galva“.

Per mokyklinio tautosakos vadovėlio svarstymą, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas G. Koniuchovas kritikuoja leidėjus, kad „Nėra dainų ir legendų apie lietuvių liaudies didvyrę Marytę Melnikaitę... Netinkamai parodyti Lenino ir Stalino vaizdai“.
Taip į liaudies dainų lobyną patenka naujos tautosakos šedevrai.

„Dar ilgai lietuvis
Būt vargus kentėjęs,
Jei nebūtų Stalinas
Mūsų išgelbėjęs“.

Nežinau, kokia liaudis kūrė tokią tautosaką, bet pas mus sklido kitokie posmai:
Stalinu mes arsim,
Leninu akėsim,
O su Molotovu
Bulves varinėsim.

O mano septynmetis brolis po stribų terorizavimo taip ramino verkiančią mamą:
„Neverk, momula, numirė Leninas, tuoj ir Stalinas numirs“. Bet suaugusiųjų visai neėmė juokas iš tokių vaiko žodžių – baisu, kad kur nors to nepakartotų tiems patiems stribams ar bent jiems prijaučiantiems esant. Buvo prigrasintas niekada nepakartoti to, ką pasakė, nes stribai gali išgirsti ir nušaut. Kaip labiau vaiką prigąsdinsi...

Bet Stalino mirties iš tikro neužilgo sulaukėm. Net ir aš jau atsimenu palengvėjimo atodūsius iš motinos krūtinės, tėvo viltingus šnabždesius su kaimynais. Tuo tarpu sesuo grįžusi iš parduotuvės Druskininkuose su nuostaba pasakojo kaip rusės vaikščiojo gatvėmis ir verkė viena kitos vis klausdamos: „Kas dabar su mumis bus, kaip mes toliau be Josifo Visarenovičiaus gyvensim?“ Tas verkimas tiek mano seseriai, tiek kitiems, kas tai matė, padarė didžiulį įspūdį. Juk numirė ne giminė, ne tėvas, tik niekada nematytas žmogus – tai ko čia verkti. Tą vaizdą prisiminiau visai neseniai, kai televizijos ekrane išvydau Šiaurės Korėjos valdovo laidotuves. Visai panašiai, ko gero, buvo anuomet ir Maskvoje, jeigu jau raudos pasiekė net nuošalų Sovietų Lietuvos kurortą. Aš tuo tarpu regėjau tik tylų ir viltingą žmonių džiaugsmą.

O tuo metu Suvalkijoje Kalėdų rytą vienoje mokykloje direktorius mokytojams liepdavo parodyti dantis, ir iš užsilikusio aguonos grūdo tarpdantyje matydavo, kas valgė Kūčių vakarienę. Paprastas, bet genialus metodas sovietiniam lojalumui nustatyti. Na, į Sibirą už tai gal ir nevežė, bet uolusis direktorius savo rankose jau įgydavo kozirius vargšui mokytojui valdyti ir šantažuoti. Manyčiau, kad visą likusį gyvenimą toks žmogelis, patekęs nemalonėn viso labo tik per tą nelemtą aguonos grūdą, buvo aktyvus dantų valymo propaguotojas.

Rinkimuose už „komunistų ir nepartinių bloko kandidatus“ balsuoja 99, 88 nuošimčiai rinkėjų, bet kažkodėl Sovietų Lietuvos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pas savo rinkėjus į Leipalingį važiuoja tanku... Iki mūsų, žinoma, jis neatvažiavo. O jei ir būtų atvažiavęs, tai nieko gero būtų nepamatęs, nes, kas tik galėjo, tas kur nors pasislėpė rinkimų dieną. Per namus vaikštantiems stribams likę vienos senutės, kaip susitarę porino, kad vyrai išvažiavę į mišką malkų ar išginę gyvulius, o moterys čia kažkur pas kaimynes išėję. Nors visokių vilionių rinkimų punkte buvo privežta – cukraus, spurgų, vadinamų pončkomis, citro, konservų – visko, kas galėtų sugundyti neišlepintą valstietį. Ką jau pagavo, tas jau nedrįsdavo prieštarauti ir eidavo balsuoti. O už ką jis ten balsavo žmogelis ir nepasakytų, nes už raudono stalo sėdintys akių nuo jo nenuleido. Nors jie patys buvo ne kokie nors atvykėliai, o iš to paties dzūkiško molio drėbti kaimynai, tik nežinia už kokius nuopelnus tokią garbę „susikombinavę“.

Su sapno autoriumi dėl publikacijos suderinta.