Join the new world

Gyveno kadaise toks ePinokis, eRuskiai jo nemėgo, jis eRuskių nemėgo, eČigonai jo ešalį apvogė, liko jis su vienu dantimi, kuriuo dar galėjo įkasti ir tais gūdžiais laikais nusprendė prabalsuoti už eDariukas, nes taip jam senelis sapne patarė.... Tai buvo apie 1500…, dar eRuskių ePrezidentas nebuvo apsilankęs eLT su draugišku vizitu....


Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija priima bet kokią eparamą. Ypač šiuo sunkiu laikotarpiu, kai eRedakcijoje buvo toks ePogromas ir teko keisti net eLaikraščio ePavadinimą.

eRedakcija turi prašymą perspausdinti ankstesnius ePinokio sapnus, kad eLT jaunimas turėtų iš ko mokytis vos tik gimę čia eRepublik pasaulyje.

Taip pat eRedakcija nori eLT skaitytojus informuoti, kad ePinokio sapnas Nr.6 spaudai jau yra paruoštas ir bus iš karto atspausdintas Varpine 2, kai tik tam turės finansines galimybes.

eRedakcija



Pirma diena po kovo 11 d. – kovo 12 d.

Kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasibaigė dainuojančios revoliucijos etapas ir reikėjo imtis valdyti valstybę. Kas mokėjo tai daryti? Praktiškai niekas. Prie sovietų Lietuva buvo valdoma tik direktyvomis iš Maskvos. Visi seni funkcionieriai buvo tik vykdytojai ar prisitaikėliai, o dabar ją reikėjo valdyti, ginti nuo vidaus ir išorės priešų. Taip pat buvo akivaizdu, kad sovietinių biurokratų iš karto atsikratyti negalima, o ir neįmanoma – kažkas juk turi dirbti valstybės valdymo kasdieninius rutininius darbus.
Tada buvo kažkaip keista – du metai įtampos, naktis, pilna euforijos, ir tarsi viskas baigėsi. Kiek pamenu, rytas buvo saulėtas, gatvėse dienos metu – tylu ir ramu. Nuėjęs į Sąjūdžio būstinę šiek tiek anksčiau nei buvau susitaręs, radau tuos pačius, kaip ir naktį, jaunuolius. Tik tada patikėjau, kad tikrai visi buvo išėję į AT. Tuo momentu iš tikrųjų nebebuvo aišku, ką toliau daryti ir ar išvis šita būstinė dar reikalinga.
Man taip besiblaškant, apie 10 valandą ryto atėjo grupelė fizikų – Valdas Savukynas, Artūras Merkys, Saulius Steponavičius, Šarūnas Talandis, gal buvo ir dar kas nors, tiesiog nepamenu. Susėdę kartu su A. Kubiliumi pradėjome svarstyti, ką toliau daryti, kaip padėti AT užtvirtinti nepriklausomybę, kokie yra kertiniai valstybingumo akmenys. Mūsų diskusijos tęsėsi iki vėlyvo vakaro, kol buvo nuspręsta, kokius pirmus žingsnius reikia neatidėliotinai atlikti.
Pokalbiai vyko nenormalioje aplinkoje, nes netilo telefonų skambučiai, į kuriuos kažkam reikėjo atsakinėti, duris varstė daug žmonių ir per akimirksnį reikėjo apsispręsti, ar su tuo žmogumi bendrauti, ar jo paslaugos reikalingos dabar, ar ateityje. Jau iki 12 val. dienos stalas buvo užverstas popieriaus lapais su žmonių pavardėmis, adresais ir kuo jie gali padėti. Andriaus Kubiliaus galva, kaip ir mano, buvo „ištinusi“, plaukai susivėlę ir atrodė, kad už lango 40 laipsnių karščio.
Netrukus pradėjo plūsti oficialūs įvairių organizacijų svečiai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio su sveikinimais ir klausimais, tad Andriui teko užsiimti tik jais, o man liko organizacinis darbas, o tiksliau – priimti sprendimus vienu ar kitu klausimu, nes kažkam juk reikėjo vadovauti Sąjūdžiui bei atstatyti sekretoriato veiklą, sugrupuoti iš miestų ir rajonų gautą informaciją, naudingą – nedelsiant pristatyti AT pirmininko sekretoriatui, kur praktiškai dirbo tik vienas žmogus – Jadvyga Mackevičienė.
Pasirodė Alvydas Medalinskas, bet greitai dingo ir, rodos, tą pačią dieną tapo AT pirmininko pavaduotojo Broniaus Kuzmicko padėjėju.
Senu papratimu išrinkti Sąjūdžio deputatai siuntė į būstinės sekretoriatą bei dauginimo skyrių atspausdinti ir padauginti savo dokumentus. Šio padalinio merginos dirbo net negalėdamos pakelti galvos, nebent eilinį kartą sulūždavo dauginimo mašina ar sugesdavo spausdinimo mašinėlė. Tik vėliau deputatams buvo išaiškinta, kad visus šiuos darbus gali atlikti tam skirti AT padaliniai.
Ta ir kitos dienos buvo kažkoks beprotnamis, – susimaišė ir dienos, ir valandos, ir įvykių eiga, ir kas ką galų gale darė. Tuomet, pažiūrėjus į mus iš šalies, greičiausiai atrodėme kaip pamišę. Kai kurių žmonių dabar klausiu: tai kaipgi tada buvo ir kada sugalvojom tą ar tą, ir beveik kiekvienas pasikasęs galvą atsako: tomis dienomis.
Nebeatsimenu, kokia eilės tvarka buvo priimti vieni ar kiti sprendimai, dabar neatsimenu visų žmonių, su kuriais tada teko diskutuoti, ką, kaip ir kada nusprendėme, kas konkrečiai buvo vieno ar kito pasiūlymo iniciatorius, bet prisimenu, kad iki kovo 16 dienos įvyko šie dalykai.
Paskyrėme kelis žmones leisti Rusijos spaudos apžvalgą. Taip prasidėjo kurtis sovietų spaudos monitoringas. Vėliau AT priimamajame atidarėme „karštą liniją“, kur piliečiai galėjo paskambinti ir pranešti apie įvairias grėsmes. Ypač tai buvo efektyviai išnaudota per balandžio įvykius, kai sovietų kariuomenė užgrobė pastatus. Visa tai vėliau peraugo į Apsaugos skyriaus informacinę tarnybą ir Vytauto Landsbergio sekretoriatą.
Dainiaus Švedo daroma sovietų spaudos apžvalga buvo labai naudinga AT deputatams, nes perversti tiek laikraščių ir straipsnių kiekvienam deputatui kiekvieną rytą tiesiog neužtektų laiko arba jis turėtų nevykdyti tiesioginių savo pareigų – priiminėti įstatymų. Tuo tarpu Dainius ne tik iš sovietų spaudos išrinkdavo aktualius straipsnius, bet ir parinkdavo reikšmingas vietas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Kai pirmą kartą iš ryto deputatams buvo išdalinta tokia spaudos apžvalga, plenarinių posėdžių salėje kurį laiką pasidarė tylu ir tik vėliau užvirė tarpusavio diskusijos apie vieną ar kitą straipsnį. Jau vėliau Seime susikūrė Analizės skyrius, kai Apsaugos skyrius 1993 metais buvo pervestas VRM žinion.
Vėlyvą vakarą tarp kovo 12 d. ir kovo 16 d. atėjo Algirdas Patackas ir pasakė – blogai, jog paskui V. Landsbergį slampinėja KGB apsauga. Matyt tokia yra sovietų nustatyta tvarka, jog AT pirmininkui priklauso apsauga, ir parodė kovo 11-osios naktį darytą nuotrauką, kai po Nepriklausomybės akto paskelbimo visi deputatai išėjo į aikštę pasidžiaugti kartu su žmonėmis. Joje akivaizdžiai matėsi, kad keli žmonės „saugo“ V. Landsbergį ir jie tikrai nebuvo žaliaraiščiai ar kiti man žinomi sąjūdiečiai, kurie galėtų tokį darbą vykdyti savo iniciatyva. Be to, pasakė, kad šalia V. Landsbergio šiuo metu yra kažkoks liesas jaunas vaikinas. Jis vienas tikrai nieko nepadarys, jei kas negero atsitiktų, ir kad reikia nedelsiant šį Nepriklausomybės simbolį (V. Landsbergį) rimtai saugoti. A. Patackas supažindino mane su keliais imtynininkais, berods, tai buvo V. Mizgaitis ir G. Dambrauskas. (Aš savo ruožtu truputį vėliau kreipiausi į G. Kupčinską, kuris pažinojo daug sportininkų, ir taip pradėjo formuotis Apsaugos skyriaus asmens sargybinių tarnyba).
Pokalbio pabaigoje Algirdas sako man: „Artūrai, prieš du metus tu sukūrei Sąjūdžio grupes, suorganizavai žaliaraiščius, – užsiimk dabar ir asmens apsauga. Ateik rytoj per pertrauką po rytinio posėdžio ir pasikalbėsime apie tai kartu su V. Landsbergiu.“ Atsakiau: „Gerai, ateisiu.“
Šis pokalbis mano gyvenimą dar kartą apvertė aukštyn kojomis. Galbūt šį vėlyvą vakarą supratau, kad dar kartą turiu save atiduoti vien Lietuvai, nors visai neseniai buvau apsisprendęs tik padėti atstatyti Sąjūdžio būstinės veiklą ir vėl grįžti prie architektūros. Bet po šio pokalbio Lietuvai paaukojau dar tris savo gyvenimo ir aktyvios veiklos metus. Žinoma, dėl to nė trupučio nesigailiu: kaip išėjo – taip išėjo. Galų gale, manęs niekas nevertė ir per daug neįkalbinėjo.
Tad kitą dieną, kai kelias valandas praleidau AT pirmininko priimamajame, supratau, kad dabar esu reikalingas čia. Kai po kelių dienų pavyko pasiekti, kad Sąjūdžio būstinė kiek normaliau funkcionuotų, persikrausčiau į AT priimamąjį ir pasilikau ten. Netrukus tapau V. Landsbergio vyriausiuoju padėjėju, sekretoriato vadovu, asmens sargybiniu arba, kaip tuomet mane vadino senoji AT nomenklatūra, padėjėju-komendantu. Bet prieš tai įvyko dar keli reikšmingi įvykiai.
Rodos, tą kovo 12-osios naktį susipažinau su Tadu Vyšniausku. Į Sąjūdžio būstinės kabinetą trečiame aukšte pas mane įeina uždusęs, bet labai žvalus ir džiugus Tadas ir klausia: „Kas čia vyriausias, su kuo galėčiau pasikalbėti?“ Tuo metu su manim buvo Valdas Savukynas ir keli sąjūdiečiai, kurie neišdrįso pasakyti, kad kas nors iš jų yra vyriausiasis. Tuomet, pažvelgęs tai į vieną, tai į kitą pasakiau: „Aš.“
Tadas iš karto paklausė: „Ar galime trumpam išeiti šnektelti?“ Tai reiškė, kad jis nori šnektelti akis į akį. Per du Sąjūdžio veiklos metus buvau pripratęs prie tokių prašymų, be to, Tadas man patiko iš pirmo žvilgsnio, todėl atsakiau: „Žinoma.“
Mums išėjus į lauką Tadas sako: „Esu iš Radijo mėgėjų sąjungos.“ Kadangi jaunystėje taip pat domėjausi šiuo sportu, supratau, apie ką eis kalba, todėl atsakiau: „Ką siūlai?“
Tadas pradėjo vardinti, kuo jis gali padėti, vis pabrėždamas, kad tai nėra visiškai legalu, nes KGB gali prigriebti ir kad teks rizikuoti. Bet vardan Nepriklausomybės išsaugojimo jis viskam pasiryžęs, nes negali pakęsti komunistų tvarkos, o tuo labiau – kagėbistų.
Jam atsakiau, kad mūsų požiūriai sutampa ir kad su savo galimybėmis bei sugebėjimais jis yra labai reikalingas. Po to mes dar pašnekėjome apie bendrą šios dienos situaciją ir vėl mūsų pozicijos visur sutapo. Tuomet tikriausiai pajutome vienas kitam simpatiją, o vėliau tapome gerais draugais ir tokie esame iki šiol.
Tadas užrašė savo telefono numerį ir išėjo. Tuomet dar nežinojau, kad pradėsiu kurti asmens sargybinių grupę, kad tokiam darbui labai reikalingas patikimas ir modernus, pagal galimybes – uždaras – radijo ryšys. Taip pat buvo aišku, kad vargu ar mes oficialiai gausime ryšio priemones, nes jų išdavimą reglamentavo ir tvarkė VRM ir KGB.
VRM tuo metu buvo visiškai nepatikima valstybinė institucija, nes jai ir toliau vadovavo Marijonas Misiukonis, buvęs KGB I valdybos viršininkas. Taip gimė Apsaugos skyriaus Ryšių tarnybos sukūrimo idėja, kuriai vėliau Tadas ir vadovavo. Apsaugos skyriaus ryšių tarnyba tuo metu buvo sukurta kaip pati moderniausia tarnyba iš visų skyriuje esančių. Mano įsitikinimu, konkrečiai Tado veikla buvo viena iš priežasčių, kad pavyko atsilaikyti 1991 m. sausio 13 d.