Join the new world

ePinokį visi norėjo nugalabyti ir nugalabijo, bet visi egalabytojai pamiršo, kad jo negalima nugalabyti, nes jis yra eNepriklausomybės ešauklys, nepaisant visų ruskių intrigų ir parsidavėlių čigonų.
eRedakcija, atsinaujinusi, turi vieną klausimą eVarpinės eskaitytojams.
Klaisimas toks:
ar spausdinti ePinokio sapnų tęsinį ar pirmoje eilėje pakartoti ankstesnius sapnus.
Tiems, kurie bus už pakartojimą, noriu iš karto pasakyti, kad ir vėl gali būti uždarytas eVarpinės elaikraštis, bet jums spręsti, nes jus remiat.

eRedakcija




SAVANORIAI IR PIRMOSIOS
LAISVĖS DIENOS

Devyniasdešimtųjų pavasaris

Kovo 11 d. išvakarės

Vargu ar kas Lietuvoje po 1990 m. vasario 24 d. vykusių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą (AT), kuriuose didžioji dauguma išrinktųjų buvo Sąjūdžio remti kandidatai, abejojo, kad netrukus bus paskelbta Nepriklausomybė, ir kad prieš du metus pasirinkta taktika buvo teisinga. Po rinkimų skaičiavau kiekvieną dieną, valandą, o paskutinėmis akimirkomis ir sekundes, nes tikėjau, kad nuo šešiolikos metų mano puoselėta svajonė tuoj išsipildys. Man ir pačiam dabar keista, iš kur tuomet radosi toks įsitikinimas. Bet jis buvo. Kad ir ką dabar kas besakytų, bet tas įsitikinimas dar jaunystėje tapo mano gyvenimo tikslu.
Bet grįžkime prie kovo 11 dienos.
Pirmąjį naujai išrinktos AT posėdį stebėjau per televiziją, nors turėjau kvietimą į jį atvykti, bet šią lemtingą valandą norėjau būti su šeima. Kai salėje 22 val. 44 min. pakilo rankų miškas ir prasidėjo plojimai, pakilau ir aš. Po dešimties minučių taksi atvažiavau prie AT rūmų, kad būčiau arčiau visuotinio žmonių džiaugsmo, tarp pažįstamų, o ypač tarp savo draugų ir bendražygių, kad galėčiau su jais pasidalinti džiaugsmu. Vaikščiojau tarp žmonių, sveikinome vienas kitą su pergale, spaudėme vienas kitam rankas, apsikabindavome – tai buvo visuotinis džiaugsmas, didžiulis dvasinis pakilimas. Taip bevaikščiodamas susitikau Virgilijų Čepaitį, Angonitą Rupšytę, Andrių Kubilių ir klausiu jų: „Kas liko Sąjūdžio būstinėje, kas ten tvarko reikalus?“ O jie atsako: „Niekas. Visi čia.“ „Kas rytoj bus būstinėje?“ – Vėl klausiu nustebęs. „Nežinom, visi pereina į AT, čia viską reikia perorganizuoti, sutvarkyti.“
Galų gale A. Kubilius pažadėjo 10 val. ryto atvykti į Sąjūdžio būstinę. Aš atsakiau, kad atsivesiu dar kelis bičiulius ir tuomet aptarsime, ką Sąjūdžiui toliau veikti? Su Čepaičiu dar padiskutavome, ar nereikėtų atnaujinti „Sąjūdžio žinių“ leidimą, bet prie galutinės išvados nepriėjome. Bevaikščiodamas sutikau dar kelis draugus, su kuriais aptarėme Sąjūdžio būstinėje susidariusią padėtį ir susitarėme susitikti ten pat rytoj 10 val. ryto.
Tarp sutiktųjų buvo ir matematikas Eigirdas Gudžinskas, kuris karštai pareiškė, kad jokiu būdu negalima „perkelti“ Sąjūdžio būstinės iš Gedimino 1 į Gedimino 53, netgi pabrėžė, kad tai būtų Sąjūdžio, kaip daugumos Lietuvos žmonių remiamo judėjimo, žlugimas. Tuo metu su juo visiškai sutikau, netgi kūriau projektus, kaip reorganizuoti Sąjūdį, kad jis efektyviai veiktų naujai susidariusiomis sąlygomis. Bet kaip vėliau pasirodė, Eigirdas buvo iš dalies teisus: nors Sąjūdžio būstinė tiesiogine prasme niekur nepersikėlė, bet palaipsniui iš jos „persikėlė“ visi aktyvūs sąjūdiečiai, o dar vėliau Sąjūdis praktiškai tapo sudėtine Tėvynės sąjungos (konservatorių) dalimi su savo pagrindine būstine Gedimino 15. O ten, Gedimino 1, liko tie, kurie jau niekur nebegalėjo „persikelti“, nes gyveno 1988 metų euforija, nors traukinys jau seniai nuvažiavo...
Tą naktį prie AT Eigirdas Gudžinskas prisiminė 1989 m. Gruzijos įvykius, kai Sovietų desantininkai kastuvėliais kapojo mitinguojančius prie Gruzijos parlamento. Dar jis pasakė, kad Sovietų vadovybė nesugebės nusileisti ir susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, kad tik laiko klausimas, kada ji bandys su mumis susidoroti, kad mes, sąjūdiečiai, jau dabar turime pradėti apie tai galvoti. Galbūt šis jo perspėjimas jau tada manyje suformavo kai kurias idėjas, kurių tuo momentu dar realiai nesuvokiau, bet kurias po kiek laiko įgyvendinau. Šį jo perspėjimą dažnai prisimindavau iki 1991 m. sausio įvykių ir net iki rugpjūčio įvykių.
Kelias valandas su draugais padiskutavęs prie AT rūmų supratau, kad viskas vėl prasideda iš naujo, bet viskas bus kitaip. Kaip bus – nežinojau, bet buvo aišku, kad lengva ir paprasta nebus. Tuo metu jokiuose mano planuose nebuvo net vizijos eiti dirbti į AT – tiesiog norėjau reorganizuoti Sąjūdį, kad jis būtų efektyvus pagalbininkas tiek AT, tiek visuomenei, kad padėtų išsaugoti taip sunkiai atgautą Lietuvos nepriklausomybę. Tuo metu tikėjau, kad Sąjūdis dar gali ilgai padėti kaip visuomeninė organizacija. Jis, žinoma, padėjo, bet tik tol, kol Lietuvoje baigėsi aktyvi sovietų agresija. Netgi trumpiau, nes pradėjo formuotis partijos, ir tada pasirodė tikrieji veidai tų, kurie ėjo su Sąjūdžio vėliava. Greitai visi pamatė, kas yra kas iš tikrųjų. Vienoje TV laidoje po kelerių metų A. Čekuolis, kuris iki šiol nevengia šmaikščių žodžių, pasakė, kad per 1990 metų rinkimus net beždžionę buvo galima išrinkti į AT, jei ji būtų buvusi Sąjūdžio sąraše. Kaip bebūtų skaudu tai girdėti, bet, deja, tai buvo panašu į tiesą. Gerai dar, kad tas partinis (ir ne tik) skaldymasis prasidėjo po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, o ne anksčiau.
Man, kaip Lietuvos piliečiui, taip pat labai keista, kad beveik visi užmiršo, kurie AT deputatai nepasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto ir ką jie šiandien veikia. Arba kai tokį žmogų, kaip Arvydas Juozaitis, skiria kultūros konsulu Kaliningrado srityje, kad jis pagerintų santykius su Rusijos Federacija, nors po Nepriklausomybės paskelbimo jis parašė straipsnį, kad nepaskirti Algirdo Brazausko AT pirmininku buvo istorinė klaida. A. Brazausko, kuris nebuvo Sąjūdžio narys, nors ir deklaravo save jo šalininku. A. Brazausko, kuris buvo Lietuvos komunistų partijos sekretorius (tiesa, ne pirmasis). Prisimindamas tą straipsnį ir dabar galiu pasakyti, kad jame netiesiogiai buvo siūloma: koketuok su Maskva, gal kokį saldainį ir gausi. Bet A. Juozaitis tada užmiršo, kas jau buvo įvykę Gruzijoje, kad jau pačioje Sovietų Sąjungoje buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo (arba Stalino-Hitlerio) paktas, kad tai nebuvo tik Nepriklausomybės paskelbimas, o lietuvių tautos patirtos neteisybės, Lietuvos valstybingumo atstatymas, sovietinės okupacijos panaikinimas. Kaipgi galima po to su sovietų valdžia kolaboruojančios partijos lyderį skirti nepriklausomos Lietuvos aukščiausios institucijos vadovu? Jie, komunistai, per rinkimus oficialiai gavo 9 vietas, nors vėliau pasirodė, kad jų yra žymiai daugiau. Jie tylėjo, kol neatėjo jų eilė.
To A. Juozaičio straipsnio negaliu užmiršti iki šiol ir ypač to fakto, kad šis straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Respublika“. V. Tomkus net ir šiandien turbūt iš miegų prikeltas pasakytų, kad jų laikraštis visiems leidžia išsakyti savo nuomonę, o aš atsakyčiau – nemeluok. Bet kodėl taip atsakyčiau, paaiškinsiu vėliau... O dabar galiu pasakyti tik viena: sovietai, o dabar Rusija nei tuomet, nei dabar neatsisakė ir neatsisako daryti įtaką Lietuvai, jos vidiniam gyvenimui ir net tarptautiniams santykiams. Jie iki šiol bent minimaliai tikisi susigrąžinti savo įtaką, o šiam tikslui pasiekti naudoja visokiausias priemones – pradedant nuo politinio ir ekonominio spaudimo išnaudojant silpnąsias valstybės vietas iki poveikio kiekvienam įtakingam žmogui, dalyvaujančiam mūsų valstybės valdyme. Šiandien buvusi sovietų hegemonija virto Rusijos didžiavalstybiškumo paranoja. Net dabar neįsivaizduoju, kiek turi praeiti laiko, kad Rusija pasikeistų, paliktų Lietuvą ramybėje.
Taigi, kovo 12 d., apie 2-3 val. nakties, kartu su keliais sąjūdiečiais ir Valdu Savukynu, kuris buvo mano bendražygis nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo ir dar prieš tai, atėjome į Sąjūdžio būstinę Gedimino 1. Ten radome kelis žmones, kurių nepažinojau. Iš pradžių tai man pasirodė labai keista, nors, rodos, kaip tik tada susipažinau su dar nepilnamečiu Simu Ardžiūnu bei dar keliais Amerikos lietuvių jaunuoliais, kurie vėliau kartu rengė leidinį anglų kalba apie įvykius Lietuvoje. Jis po kelių dienų buvo pavadintas Bureou of information... Su jais tuomet pašnekėjom apie jų į Vakarus skleidžiamos informacijos turinį ir planus. Buvau jais sužavėtas ir jau tuomet pagalvojau, kad jie yra mūsų naujosios visuomenės ateitis. Dabar net negaliu pasakyti, ar tos mano viltys pasiteisino, bet tuo metu šie jaunuoliai padarė daug, nors užsiėmė tik informacijos perdavimu į Vakarus anglų kalba. Vėliau, kai S. Ardžiūnas tapo pilnamečiu, tarnavo AT Apsaugos skyriuje (AS), kaip ir jo brolis Jonas.