[LMS]Už ką kovojame: tada ir dabar + TANKAI IR MAISTAS DOVANŲ

Day 2,611, 05:13 • Published in Lithuania Lithuania • by TheUnit MajoNingyo

Laisvė – trapus ir retas talismanas. Jį rasti sunku, o dar sunkiau išlaikyti. Ypač, kai aplink – daug talismanų medžiotojų. Lietuva šį talismaną rado ir jau 24 metus bando jį išsaugoti. Tačiau kiek tai mums kainavo? Kuo buvome kitokie ir ko dabartinei kartai reiktų pasimokyti?
Mes jau buvome laisvi

Drąsa – tai ryžtingumas, o ryžtingumas – gebėjimas neatidėliotinai veikti. Tai galintis padaryti žmogus yra nepriklausomas. Todėl tą dieną į gatves išėję žmonės žinojo, jog laisvė jau buvo ranka pasiekiama.
Ne veltui Žiulis Mišlė yra pasakęs: „Laisvė – tai žmogus. Netgi tam, kad paklaustum, reikia būti laisvam; kad pasiaukotum, reikia sau priklausyti“.
Jei nebūtume priklausę sau, išeiti nebūtume išdrįsę. Juk žinojome, kad ateitis priklauso nuo mūsų pačių, jog nieko nebūtume turėję, jeigu nebūtume parodę, kaip to trokštame.



Nebijojom tankų ne dėl to, jog žinojom, kad jie mums nieko nepadarys. Buvome tikri, kad mus suvažinėję tankai nesuvažinės noro išsivaduoti iš priespaudos, kuri vis dar šmėkščiojo virš mūsų galvų.
Todėl jautėmės daug stipresni savo viltimi ir vieningumu, kurių dėka ir pasiekėme paskutinę laisvės pakopą – laisvą valstybę.

Mirtys nebuvo beprasmės

Kad ir koks mūšis būtų, ginklas ne visada nulemia pergalę. Tam reikia tikėjimo tuo, ką darai. Kad ir ką sakytų teroristai, grasindami keršyti už „šmeižtą“ ir „išdavystę“, jie lieka neteisūs. Taip pat buvo ir su Sovietų Sąjunga, kurios valdžia siekė užkirsti kelią prasidėjusiai taikiai revoliucijai. Reaguodami į šį masinį žmonių susibūrimą, jie nepagailėjo nei kulkų, nei tankų vikšrų.
Tą naktį buvo sužeisti 702 žmonės, žuvo 14 įvairaus amžiaus patriotiškai nusiteikusių piliečių.
Tai buvo didvyriai, įrodę, jog ginklo jiems nereikėjo, kad auka kiekviename kare yra neišvengiamas dalykas, tačiau ji neišgąsdina tikslo siekiančių. Ji tik dar labiau pakursto žengti tolyn, jog žuvusiųjų pasiaukojimas nebūtų beprasmis. Beprasmis jis ir nebuvo, nes netektys tik dar labiau suvienijo ir taip vieningą minią nepaleisti galimybės iš rankų, nes ji galėjo greitai ir nebepasirodyti.
Todėl visi jie yra mūsų tautos pasididžiavimas ir kelrodis tiems, kurie nebetiki iškovota laisve.



Dar kartą prisiminkime jų vardus ir pavardes: tai - Loreta Asanavičiūtė (1967 – 1991), Virginijus Druskis (1969 – 1991), Darius Gerbutavičius (1973 – 1991), Rolandas Jankauskas (1969 – 1991), Rimantas Juknevičius (1966 – 1991), Alvydas Kanapinskas (1952 – 1991), Algimantas Petras Kavoliukas (1939 – 1991), Vytautas Koncevičius (1941 – 1991), Vidas Maciulevičius (1966 – 1991), Titas Masiulis (1962 – 1991), Alvydas Matulka (1955 – 1991), Apolinaras Juozas Povilaitis (1937 – 1991), Ignas Šimulionis (1973 – 1991) ir Vytautas Vaitkus (1943 – 1991). Savo veiksmais jie patvirtino Bernhard Moestl pasakytą mintį, kad „tas, kuris sugeba valdyti baimę, jau pusiau laimėjo kovą su priešininku“.

Pamiršome vienybę

Tik ištikus nelaimei suprantame, kiek mums yra svarbus kitas žmogus. Kitu atveju savo tikėjimą laikome uždarę užrakintą giliai širdyje ir į kitą žmogų žiūrime kaip į priešą – konkurentą, galintį mus sutrypti su žemėmis. Nebejaučiame pagarbos vieni kitiems, kurią jautėme tą naktį...
Atrodo, jog nebėra bendro tikslo, kurio turėtume siekti, nors tas tikslas niekur nedingo – jis išliko toks pats, kaip ir tada, kai gynėme laisvę.
Nebeįžvelgiame naujų grėsmių, nebesistengiame galvoti kaip valstybė. Esame slibinas, su daugybe skirtingai mąstančių galvų, todėl ir kojas dedame į skirtingas puses...



Kur veda ši viskam apatiška psichozė? Ar tik ne atgal į priespaudą, iš kurios buvome išvaduoti visai neseniai?
Mūsų valstybė dar jauna, bet žmonės jau gerokai subrendę – dauguma pamiršę, kas buvo seniau, dėl ko buvo lietas kraujas Sausio 13 – ąją, kodėl rinkomės į aikštę bendrai kovai...
Iškovoti laisvę daug lengviau nei ją išsaugoti. Todėl didžiajai kaimynei ir vėl šiepiant iltis, reikia atsisukti vieniems į kitus ir susikabinti rankomis kaip kažkada tai jau esame darę...
Klystame ne dėl to, kad laisvės nereikėjo. Klystame, nes vis dar mokomės būti nepriklausomi. Valstybėje yra daug blogybių, tačiau nėra nieko blogiau, kaip laisvės kovotojų nuvylimas – žmonės mirė ne dėl to, jog viskas būtų lengva ranka paleista. Jie mirė tam, jog pratęstume jų pradėtą darbą, kuriam pabaigos nebus tol, kol bent vienas lietuvis gyvuos šioje žemėje...

KIEKVIENAM KOMENTARUOSE PARAŠIUSIEMS ŠIĄ FRAZĘ: "UŽ LAISVĘ", GAUSITE PO 10 Q7 TANKŲ (LMS NARIAI GAUS PO 20 Q7 TANKŲ) IR 200 q2 MAISTO.