Ma- sko- li- s

Day 2,812, 13:17 Published in Lithuania Lithuania by Bardachiokas.

Rytas, ūkanotas ir žvarbus, drėgme persmelktas. Nuo jos palapinsiaustė persigėrusi krištolo skaidrumo rasos lašeliais, kurie talkšnoja ant žaliai rudo veido. Tylu. Tyla mane gąsdina, kam ruoštis neaišku, tik žinau, kad tuoj bus karšta, ugnis išdegins tuos pačius įkyrius vandens lašelius, žinau, kad prakaitas persmelks pėdas ir antakius. Tačiau, kol kas reikia pasimėgauti bauginančia tyla, neaišku, kada dar ją išgirsiu, taip, išgirsiu tylą. Dieviškąją tylą, tokią pačią, kurios sulaukė žydai holokausto metu, kuomet meldėsi savo dievams.

Staiga tylą nutraukia šerno klaikus klyksmas. Kemsynuos tas pats triukšmadarys paliko krauju persmelktas žymes, visi supratom, kad priešas jau čia, visi žinojom, kad reikia ruoštis atvirai ugniai, jėgų ir laiko bėgt maža. Ilgai netrukus iš tolumos girdėt pradėjom sunkiai suprantamus šūksnius, pradėjom svarstyt, vietiniai grįžta po pjankės, ar priešas per daug savimi pasitiki, o gal kaip tik protingas, bando nukreipt mūsų dėmesį į elementariausius garsinius trukdžius, kurie maišė mums blaiviai mąstyti. Visi mes ruošėmės blogiausiam, susikrovėm mantas, užėmėm žiedinės gynybos padėtį ir laukėm. Buvom pasiruošę paleist vėjais likusius šovinius, maksimalistiniais siekiais tikėjomės, kad tai gali priešą atbaidyt, tikėjomės, kad priešas išlys neapgalvojęs veiksmų.

Šūksniai vis artėja mūsų, įtampa augo, buvo galima užuost nerimastingus žvilgsnius, net ūkanotą orą pakeitė saulė- išdavikė, priedanga sumažėjo tiek, kad net ačkarikas be akinių pamatyt gali. Ėmėm jau svarstyt, kas įvyks po akimirkos, džiaugsmo ašaras liesim mes, ar akys krauju pasrus, galūnės 100m. spinduliu išsitaškys?

Krūmuos šakelių traškesys vis artėja, šūkavimai, kurių prieš tai nesupratome, tapo panašūs į maskolišką dainą, kurios taip pat mes nesuprantame, tačiau supratome, kad reikia būt pasiruošus kulkas liet į pietvakarių pusę. Galiausiai, decibelai padidėjo, šakalės negailestingai buvo traiškomos už 20 metrų nuo mūsų, jau pro krūmus įžvelgiame kažkokį tai siluetą, paslaptingą ir tamsų siluetą. Galiausiai, šis siluetas įgavo žmogaus kontūrus, dainą pakeitė maskoliški keiksmažodžiai. Galiausiai iš krūmų išlindo šis žmogysta, jis buvo vienas, nebuvo jis maskolis, nebuvo jis priešas, paprasčiausias Juozukas, kaimo pijokas, į šūdą įlipo, keiktis pradėjo.