Iš laiško redakcijai
Kursis Kurenas
Man patinka kai kambaryje tamsu. Gali sėdėti užsižiebęs stalinę lempą ir sėdėti patamsyje. Gelsva šviesa iš visų jėgų stengiasi prasiskverbti pro tą akliną lempos gaubtą, bet nesugeba ir atsimuši krenta žemyn ant balto popieriaus lapo su keliomis smulkiu raštu užrašytomis mintimis. Tyliai kyla cigaretės dūmas. Taip pat tyliai ant medinių grindų nukrenta peleno gabaliukas. Kilti ir kristi. Ir žmogus taip. Pasilenkiu link peleninės nukratyti pelenų, sugirgžda trinama krėslo oda. Paskutinė žvėries aimana. Vėl atsilošiu. Man patinka kai kambaryje tamsu. Tuomet gali pamatyti naktį. Sninga. Kažkurio gatvės žibinto šviesoje lėtai krenta šimtai snaigių. Jos visos tokios be tikslo. Ramiai leidžiasi besisukdamos ratu. Lango apačioje jau kaupiasi sniegas. Kylant dūmui nukrenta dar vienas pelenas. Man patinka kai kambaryje tamsu. Du pasauliai. Ten ir čia. Tas ir šis. Krentant snaigėms, krenta pelenai. Kyla dūmas. Ir žmogus taip.
Comments
tai kur cia taip krenti?
Aš tai nekrentu. Laiško autorius šį laišką apibūdino taip: 'psichinės matipuliacijos užuomazga, kertanti į pasąmonę ir parodanti tikrąją žmogaus prigimtinį, naudota 2 pasaulinio karo metu'. Taip sakant, nuo žmogaus priklauso, ar tu krenti, ar kyli.
O kur stiklas viskio? (((:
Malonu matyti sugrįžus Pursla😉 Vote!
vote
Ką ten rūkai, kad kyli ir krenti, kyli ir vėl krenti? ; D
Redakcijos vardu, džiaugiuosi, kad susimąstėte, mieli skaitytojai.
Už vilką pilką, kurs aprūko Pagėgiuos
Jis gi skrenda kaip cigaretės dūmas; )
o7
Povilai +1. O šiaip vote
nu patiko - netradiciškai Erep prasme, kūrybiškai