Join the new world

Gyventi serialų laikais yra sunku. Yra tiek nedaug laiko ir tiek gerų epizodų, kurie taip ir laukia mano akių, dėmesio ir smegenų. O kur dar laukimas kiekvieno naujo epizodo. Serialai retai yra sutinkami vienareikšmiškai. Vieni tampa kultiniais ir tampa truputį gėda jų nežinoti, kiti taip ir nesulaukia plataus žiūrovų rato ir tik iš šalia esančio frazių ar elgesio gali atpažinti tą, kuris žiūri vieną ar kitą serialą. Arba dauguma jų. Arba jis veganas ir būtinai apie tai tau papasakos pirmas. Taip serialų žiūrintieji sudaro bendruomenes. Kartais žiūrintieji žengia dar toliau ir pradeda rengti teminius vakarėlius, keliauti paskui mylimo serialo filmavimo vietas ar pavadina vaiką Songoku. O kartais serialo bendruomenės nariai tiesiog nežino vieni apie kitus, juos vienija tik serialas ir niekas daugiau. Taip pat ir Erepublik yra bendruomenė. Mes pažįstame tuos, kurie žaidžia aktyviai ar gausiai vagia, bet yra ir šimtai (gal truputį padauginu, bet norėtųsi tikėtis) mygtukų spaudytojų, kuriuos kartais pamatome mūšio lauke ar turguje ar prašant komentarų po dviejų žodžių straipsniu.

Toks tas ir panašumas. Jau seniai norėjau rašyti erepublik motyvais, nes ši terpė per beveik penkis metus tapo miela ir artima kaip koks daiktas, kurį naudoji jau gerokai per ilgai, bet kažkaip gaila išmesti. Kaip žaislinis meškiukas, heroinas ar važinėti su BMW stotelėje. Todėl pabaigęs eilinį serialą (Krintantis dangus, jei jau domitės) nusprendžiau nepradėti naujo (serialus dažniausiai žiūriu vėliau, kai jau galiu žiūrėti sezonais, o ne laukti serijų) o tą poilsio laiką skirti rašymui. Todėl šiandien pristatau įvadinę seriją, tikiuosi, kad tai bus šešių serijų mini serialas, kuris baigsis per Kalėdas. Serialas remiasi Erepubliko įvykiais ir mechanizmu, veikėjų vardai pasiskolinti, bet taip kaip jie atrodo ir kaip elgiasi yra beveik visiškas mano fantazijos vaisius, todėl bet koks panašumas, kuris jums nepatiks yra atsitiktinis.


Pro šalį pralėkė elenkiškas tankas. Piktai nusispjovęs jo pavymui Sllegeor nusprendė verčiau pasidžiaugti tuo, kad Dainava pagaliau laisva, ir elenkų jame vis mažiau ir mažiau, o ne mestelti kokią šiukšlę jų pavymui. Sunkūs buvo mėnesiai po jų priespauda, be prošvaisčių būti laisviems arba sutikti su numestu kauleliu. Kai buvę priešai tapo sąjungininkais visi džiūgavo, kad viena galingiausių pasaulio šalių – kaimynė globos mažą, bet karingą eLietuvą. Ir nieko netrūko, kol naujų žaliavų atsiradimas pakeitė jėgų pusiausvyrą ir lenkai nedvejoję nė minutės pervažiavo eLietuvą ir prasidėjo tamsios dienos. Vietoj spaudos kioskų esantys monitoriai netransliavo naujienų arba žinios kabėdavo savaites. Seimo rūmai buvo susprogdinti pirmą puolimo dieną, ir artimiausiu laikas išrinktas seimas posėdžiaus laikinuose patalpose. Kareiviai pavirto samdiniais ir kariavo už visus iš eilės, kartais pamėgindami elenkiško tanko tvirtumą, bet tokios kiekybės neįveiksi vien narsia širdimi. Ir buvę sąjungininkai slėpėsi po savo kovomis, o ne skubėjo kovoti vienos šalies beviltišką karą.

Sllegeor toliau ėjo po darbo link laikinosios stovyklos, kurios tapo namais visiems, atvykusiems iš kitų regionų. Jos viduryje stovėjo sporto salės, stovėjo nedidelis prekybos centras, kuriame be maisto, galėjai įsigytų ginklų, ar žaliavų jiems gaminti bei buvo įsikūrę kelionių ir nekilnojamo turto agentūros. Darbas ir sportas buvo viskas, kuo iki šiol užsiimdavo Sllegeor, bet taip buvo iki šiandien. Šiandien didi diena, jis gavo kvietimą į karinį būrį. Sllegeor anksčiau su pavydu žvelgdavo į karių palapines, kuriuose kariai gyveno suskirstyti į pulkus, kaip jie pralėkdavo žvilgančiais tankais į pratybas ar kovines operacijas. Kovojo ir Sllegeor, savarankiškai, plikomis rankomis ar su palaikiu šautuvėliu. Gal ir be reikalo, nes jo žala buvo maža ir nepakeisdavo mūšio baigties, bet kartais procesas svarbiau už rezultatą. O noras varžytis už sveiką protą. Bet taip buvo iki vakar. Šiandien jo laukia susitikimas su Lietuvos šešėlių (garsiausio ir stipriausio šių dienų eLietuvos būrio) vadovybe ir gal net pirmoji operacija. Nes šalies prezidentas žadėjo treniruočių karą su kaimynine eBaltarusija jau greitai. Paskendęs į būsimus karinius pasiekimus ir rinkdamas medalių vietą ant sienas savo būsimame name Sllegeor nematė kaip kelis kartus blykstelėjo foto blykstė ir vienas karinis džipas be skiriamųjų ženklų pajudėjo priešinga Sllegeor kryptimi. Mašinos vairą laikė savim pasitikinčios, raumeningos, pirštinėmis pridengtos rankos, o šalia, keleivio sėdynėje, foto aparatą spaudinėjo vikrūs merginos pirštai. Sllegeor pasuko į stovyklą, kur turėjo susirasti Lietuvos šešėlių atstovybę.