Join the new world

Kažkur šiaurėje driekėsi šalis, kuri neišsiskyrė niekuo iš kitų šalių, bet vis tiek jie meiliai vadino ją tėvyne ir labai arba tik truputį mylėjo. Daug visko buvo išgyvenus ši šalis, buvo išsiplėtus iki pasaulinės imperijos, buvo ir išnykus piktų kaimynų nemeiliame glėbyje.

O dabar jau kurį laiką mylima šalelė paskendo ramybėje, kariaut reikdavo važiuoti į tolimus kraštus, nieks ginklu negrasino atrodo, tik gyvenk ir džiaukis. Bet į pasaulį atėjo neišpasakytai geri laikai, nuolat vienu metu lyjo lietus ir švietė saulė, o po vaivorykštėm noko neišpasakytai dideli grudai, jų buvo tiek daug, kad visų sandėliai užsipildė iki viršaus, o visų q maistas atpigo iki nesuvokiamų skaičių.

Tada ir sukruto visi verslininkai – o ką daryti? Iš ko gyventi, iš ko kariauti? Iš ko užsidirbti pelną? Stambiausi oligarchai gyveno didesnėse šalyse ir toliau krovė savo turtus. Bet ne visi džiaugėsi ramybe ir pigiu maistu. Kažkuriame kampelyje prisiminė legendą, kad kažkur šalyje ganosi aukso veršių banda, kurią galima purtyti ir purtyti ir pinigėliai byra, nesakysiu tik iš kur. Prasidėjo kruvina ir varginanti medžioklė. Iš pradžių reikėjo surasti, kur slepiasi ta banda ir kas ją gano, kas jau purto aukso veršiukus, pas ką nukeliauja turtai, o gal aukso veršiai pusiau laukiniai ir jais niekas nesirūpina?

Ir susidūrė ieškotojai su aukso veršių saugotojais. Sužvango ginklai, oratorių liežuviai. Suskrido netgi krankliai į neegzistuojančia puotą. Visiems smagu prisiliesti prie šilto aukso veršiuko, paglostyti auksinį, kišenėje paslėpti. Visi turi teisę juos kedenti, nes jie juk šalies, o šalis tai piliečiai. Baisu pasidarė aukso veršių piemenims ir dalintis nesinori ir patikėti kitiems sunku, juk kas be nuodėmės? Ir patiems tas aukso troškulys retai kada išdžiūna. Taip ir sėdi visi susėdę ratu aplink aukso veršius ir šnekasi, kam aukso veršiukai turi priklausyti, kartais rėkdami, kartais ginklais žvangindami.

O kuo baigsis sunku ir pasakyti, ar tai kas yra valstybės yra bendra, ar reikia saugoti? O gal padalinti, tiems kas nusipelnė? O kas nusipelnė? Ar tik šalį valdantys verti piemenų vardo? Daug klausimų iškyla, bet kol ekonomikos neatstatys reikės kažkaip verstis ir puotauti.


P.S. Pasaka - edukacinis žanras, siekiantis per metaforas perduoti vertybes, šiuo atveju, tai tik mano nuomonė apie vykstančius įvykius.

P.P.S. Migai, atskleisiu jos truputį ir veido.



Juk kartais pasauliu netiki, o pasaka tiki.
Gražaus sekmadienio, Mykolas O