Join the new world

...apsakymas apie eLietuvos partizaninę kovą su eLenkijos okupantais...

Pratarmė
Prieš daug metų (gal net kokius penkis, tiksliai nepamenu), kai dar žaidžiau šitame žaidime, eLietuva buvo netikėtai užpulta savo pietinio kaimyno. Išduota savo brolių latvių, ji buvo visiškai okupuota, ir pavojingai artėjo link tapimo Lenkijos provincija. Tai buvo baisūs laikai, ypač man, tada dar ganėtinai naujam žaidėjui. Maždaug tuo metu vienas lietuvis, Migasss, parašė keturių dalių apsakymą apie tuos įvykius, taip ir pavadindamas – „Įvykis“. Ir aš ten buvau, skaičiau, mėgau, komentavau. Deja, dabar, po daugybės metų nuo tų veiksmų, mes esame kaip tik toje situacijoje, nuo kurios mūsų protėviai gynėsi ir sėkmingai išsigelbėjo, ir ką galbūt tik galėjo susapnuoti baisiausiuose košmaruose.

Mes – visiškai lenkų okupuota valstybė. Neturime Seimo. Beviltiškai kovojame prieš daug kartų stipresnį priešą. Mūsų spauda ir kone visas gyvenimas – apmirę. Mūsų liko tik apie 700 (o dar pamenu, kai mūsų tūkstančiai buvo). Ir iš tų, bent jau trečdalis yra „two-clickeriai“. Tačiau, kad ir kas būtų, prieš mus vis dar yra vienas dalykas – viltis.

Tarytum įkvėptas „Įvykio“, nusprendžiau parašyti šį apsakymą. Skaitykit, grožėkitės, o gal ir nemėkit. Negaliu jūsų stabdyti. Kaip ir Migasss kūrinyje, gali būti (ir tikriausiai bus), kad panaudosiu kai kurių iš Jūsų vardą be sutikimo. Nepykit taip daug. Veiksmas vyks pirmu asmeniu, maždaug pastarosiomis dienomis, lenkų-kroatų karo Indijoje metais. Šiek tiek iškrypta iš tiesos, šiek tiek pagražinta – žinot tai.

Sėkmės Jums ir gero skaitymo.

---

Gaudžiantys ir duslūs lenkiškos artilerijos pabūklų skleidžiami garsai užpildė mūsų būrio kovotojų ausis, kai mes, išsirikiave siaura vorele, skinėmės savo kelią pro tankius ir pilnus pušų bei eglių Šventosios miškus. Mūsų buvo koks tuzinas, gal kiek mažiau – atsiskyrėme nuo pagrindinės grupės ir pasukome per šias vietas, kad apeitume lenkų dalinių pozicijas ir užpultume jų artilerijos bateriją, kuri kol kas buvo itin erzinantis ir sunkus trikdys šiame mūšyje. Jisturėjo būti vienas iš svarbiausių šiame sukilime. Dalis mūsiškių šiuo momentu buvo užsibarikadavę Klaipėdos uoste, besistengiantys išsilaikyti prieš šarvuoto okupantų bataliono puolimą, tarytum laukdami, kol kas nors juos išgelbės – mes arba užsieniečiai.

Pagrindinis lietuvių pajėgų būrys, tai yra šitas, turėjo ten nuvykti iš Skuodo, kurį mes visai neseniai atkovojome po ilgo ir sunkaus mūšio, ir išvyti priešus. Atkovojus vienintelį Lietuvos uostą, galėjome tikėtis, jog per jį mūsų sąjungininkai, kuriais visada „švaistėsi“ komandos vadovybė mūšio planuose, mums atsiųs pagalbos, savanoriais, ginklais ar kita. Aukščiausiajai vadovybei (kaip Vyriausybei) Klaipėdos išvadavimas atrodė kaip automatiška pergalė, ir mes buvome raginami paskubėti, kol dar ne vėlu. Tačiau, deja, prie Šventosios mus sustabdė keli priešo pulkai.

Kaip komandos naujokas, turėjau vilktis pačiame grupės gale, apsiginklavęs tik prastos kokybės latvišku pistoletu (su keliomis nepilnomis dėtuvėmis) ir žiūronais, ir vis apsisukdavau aplink, pažiūrėti, ar mūsų neseka. Turėjau atlikti žvalgomąją funkciją – stebėti pagrindinę kovą, tikrinti, ar neateina pastiprinimas vienai iš pusių ir pan. Tam man ir buvo tie žiūronai. Mano paties nuomone, tai buvo vienas iš nepakenčiamiausių darbų kariui. Turėjau stebėti, kaip dešimtys ar net šimtai patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, dauguma iš jų Karo akademijos absolventų, būdami kone beginkliai buvo traiškomi po lenkų tankų vikšrais, apšaudomi jų artilerijos arba taškomi į gabalus kelių atvežtinių statinių kulkosvaidžių, pastatytų ant netoli esančios kalvos.

„Eilini, raportuok, kas vyksta mūšio lauke?“ mano ausis pasiekė tylus, bet aiškus iPSiArt balsas, einantis iš vorelės priekio. Visas būrys sustojo, o aš, nors ir neryžtingai, bet paėmiau savo žiūronus ir prisidėjau juos prie savo nuvargusių akių, žvilgteldamas į lauką pro siaurą proskyną.

„Mūsų linija lūžta. Visur matau tik tuos prakeiktus geltonai žalsvus tankus, kraują ir bėgančius karius. Mūsų... liko apie dvidešimt, bent jau kiek matau.“

„Čia tikras košmaras...“ sudejavo slabada, savo rankose tvirtai laikydamas užtaisytą serbišką automatą.

„Neturime laiko dejuoti. Turime prasilaužti pro jų linijas ir padaryti bent jau šiek tiek žalos. Link punkto „A“, vyrai!“ Su aiškia iPSiArt komanda, visa grupė, taip pat ir aš sujudo ir greitai, bėgdami pro jau išmindžiotus takelius krūmuose, judėjo link taikinio – artilerijos pozicijų, sekdami paskui vadą. Pasukome pro kelis staigius posūkius, kai staiga sustojome. Rabarbarai pakėlė akis į dangų ir, nepaisydamas saugumo normų, sušuko:

„Lenkų lėktuvai!“ Visas būrys pakėlė akis į dangų, ir pamatė, jog jo buvo tiesa. Tai buvo nemaža grupė kovinių lėktuvų ir keli bombonešiai. Keista, kad tokia grupė skrenda čia, nors mūšis jau beveik laimėtas. Tačiau greitai, kaip ir kiti, supratau jų užduotį.

„Miškus šluoja!“ išrėkė Karolis Lietuvis, pirmas supratęs situaciją, ir visi, žinodami, kas čia vyksta, kone keturiomis išbėgiojo, išsiskirstė ir šoko į krūmus ir kitaip slėpėsi. Tai buvo viena iš seniai naudojamų lenkų taktikų kovojant su mumis, lietuviais. Kai jiems įgrįso partizanai, kurie slėpėsi miškuose ir puldinėjo jų konvojus ir išdėstytus karius, jie nusprendė pasinaudoti savo aviacija. Apšaudydavo ištisas girias, jei netoliese priešai būdavo pastebėti, nušluodavo medžių hektarais kiekviename skridime. Ir padėdavo, iš dalies. Partizanų atakų sumažėjo, o naujaisiais duomenimis, Lietuvos miškingumas nuo okupacijos pradžios sumažėjo šešiais procentais. Šį kartą vyko tas pats. Pirmiausia, žemai skrendantys naikintuvai atakuodavo matomus taikinius kulkosvaidžiais, po to, paskui juos sekantys bombonešiai apmėtydavo visą plotą nevaldomomis bombomis. Iš miško bėgančius karius medžiodavo tie patys naikintuvai.

Aš mečiau savo žiūronus ir šokau į netoli esančią duobę, iš dalies uždengtą medžiais, kuri anksčiau veikdavo kaip laikinas bunkeris, kelioms dienoms. Pasislėpęs po ten stovėjusiu aptriušusiu stalu, aš laukiau, kol praeis kulkosvaidžių salvė. Aplink girdėjau šaudomas kulkas, skrendančius lėktuvus, griūvančius medžius tr taškomą žemę. Labiausiai bijojau, kad koks kamienas užgriūs ant bunkerio ir sutraiškys mane kaip kokį vabalą. Girdėjau, kartais taip įvykdavo. Tačiau vis dėl to taip neįvyko, ir vos tik kulkosvaidžių garsai nutolo, greit išlindau, ir prisimindamas mokymus, bėgau iš miško kuo greičiau. Po pirmosios salvės užtrunka kelios minutės, kol atskrenda bombonešiai, o naikintuvai nespėja apsisukti, tad tada saugiausia bėgti.

Mačiau, kaip netoli manęs mano būrio nariai darė tą patį kaip ir aš – bėgo. Aš irgi bėgau. Peršokau per kelis kelmus, apėjau nemažo dydžio ąžuolą ir jau maniau, kad pasprukau – prieš mane jau matėsi laukas – bet staiga kai ką išgirdau už nugaros. Sprogimą. Nespėjau pabėgti – bombonešiai pradėjo kiliminį bombardavimą. Ta bomba turbūt nukrito apie dešimt metrų už manęs, nes iš karto nemiriau, bet buvau numestas tiesiai į priekį, kartu su daugybe skiedrų ir skeveldrų. Nusileidau ant savo kairio šono, jau lauke, ir prieš pat save mačiau porą lenkų kareivių šokančių atgal. Turbūt nespėjo pasitraukti nuo miško, bet jie buvo gyvi. Tik išsigandę. Visa lamė, kad užsisegiau pistoletą ant dešinio diržo šono – nepamečiau jo ir ne ant jo nukritau. O, būtų skaudėję. Greit išsitraukiau savo ginklą, ir kol jie nebuvo pasiruošę, šoviau. Stengiausi pataikyti į krūtinę, kaip lengvą taikinį, bet rankos buvo per silpnos, ir užtat šoviau tiesiai į vieno iš jų blykstinę granatą, ar kaip kai kurie ją vadina „flashbang“.

---

Po truputį, po truputį pravėriau savo kairiąją akį, tarytum prabusdamas iš sunkaus ir ilgo miego. Ta granata turbūt apsvaigino mane, o po to dar kažin kas nutiko. Prieš akis man buvo tamsios ir prastai apšviestos lubos, rodos, gulėjau ant kažkokio medinio stalo. Matyt, aš kokiame nors name. O gal ir... Staiga, nespėjus man pabaigti minties, kažkoks itin aštrus ir duriantis skausmas pervėrė mano pilvo zoną. Bandžiau pajudinti savo krūtinę į viršų, kad pastebėčiau, kas ten vyksta, bet ranka iš tos pusės mane prispaudė prie stalo, neleisdama pajudėti.

„Ramiai, nejudėk.“ pasigirdo ramus ir įtaigus Nexrow balsas. „Bandau žaizdą susiūt.“

Tada pastebėjau, kad buvau kambaryje, kuris ganėtinai panašus į operacinę. Ant sienos buvo sukabinta pjūklų, skalpelių, netoliese buvo mažas pakelis gipso, ant šalimais stovinčios taburetės buvo padėta tvarsčių bei dezinfekcinio skysčio. Nemaža dalis grindų, ypač prie stalo, ant kurio aš gulėjau, buvo padengta pridžiūvusiu krauju. Matyt, ne mano – turbūt čia pragulėjo nemažai pacientų.

„Oi... kas gi įvyko? Laimėjom?“ prakalbau, nors aiškiai žinojau laiminčią pusę.

„Nejuokauk, eilini. Juk pats žvalgas buvai, turėtum žinot. Radom tavo kūną ant žemės, apsvaigusį ir pilve suvarpytą lenkiškų kulkų. Bent jau nemirei, nors netoli nuo to buvai.“

„O Klaipėda?“

„Pagalvok logiškai.“ Įsivyravo slogi tyla. Nexrow padėjo adatą ir, paėmęs platų tvarsčių ritinį, ėmė jį vynioti aplink mano pilvą. „Bus gerai, kol kas. Nieko geresnio neturime.“ Jam atkirpus tvarsčius ir juos suklijavus, aš nulipau nuo stalo ir netvirtai atsistojau. Vis dar jaučiau silpnumą po visų tų įvykių, o žaizda vis dar gėlė. Bet bent jau buvau gyvas.

„Bent jau aš vis dar gyvas.“ patvirtinau savo mintį. Jau norėjau klausti, kur mes čia esame, bet mane pertraukė čaižus riksmas iš kito kambario, maždaug 15 metrų nuo operacinės:

„TYLOS!“

Greitai, vos tik mano nuvargęs, sužeistas ir nusilpęs kūnas leido, atidariau duris, išėjau į koridorių ir paskubomis praėjau pro atviras dvigubas duris pačioje jo pabaigoje. Ir pamačiau tai, ko ir tikėjausi. Ant žemės buvo susėdę kelios dešimtys vyrų, ir priešais juos, šio gana nemažo kambario centre, stovėjo iPSiArt. Iš jo lūpų ir išskriejo tas riksmas – matyt, reikėjo nutildyti grupės narius. Anksčiau aš buvau šioje vietoje, bet labai retai. Čia – Lietuvos gynėjų būstinė. Nedidelis, pilkas ir belangis pastatas Kauno priemiesčiuose, kuris retai užkliūdavo okupantų akims, bent jau iš išorės.

Ant sienos kabėjo didelė ištiesta Lietuvos vėliava, o šalia jos – valstybės žemėlapis, su daugybe įvairios spalvos ir formos iksiukų ir kryžiukų. Aplinkui buvo nemažai stalų su knygomis, telefonais ir mažu radijo imtuvu, kuris šiuo momentu neveikė. Visas kambarys buvo ūmioje prieblandoje – nebuvo langų ar elektros, tik kelios žvakės kampuose davė bent šiek tiek šviesos.

„O, naujokas sveikas!“ profesoriux tyliai ištarė, dešinėje rankoje laikydamas lenkišką pistoletą. „Sėsk čia, kaip tik vieta laisva.“ Aš nuolankiai atsisėdau, matydamas, kaip po nutildymo įsivyravusi rimta atmosfera jau ėmė sklaidytis.

„Daniochai!“ Vienas iš kairėje stovinčių karių skubiai atsistojo, stovėdamas įsitempęs. „Tu buvai atsakingas už pagrindinių pajėgų organizavimą. Kas nutiko ten? Viskas neturėjo taip greitai baigtis!“

„Ipsi, mes kovojome kaip galėjome, bet net ir didžiausias patriotas be ginklo tanko neįveiks. Pusė mūsų karių į kovą ėjo basi ir su basliais arba iš vis be nieko!“ daniochas atkirto.

Tuo metu iš kito šono skubiai atsistojo Lari0x. Jis buvo atsakingas už naujų karių mobilizaciją. „Taip pat, vade, mums pradeda trūkti karių! Kasdien surenkame vis mažiau naujokų ne tik į Karo akademiją, bet ir iš paprastų gyventojų. Neseniai skambino iš vyriausybės, sako, kad vos 15 buvo mobilizuota kitam mūšiui. Kiekvieną dieną mūsų mažėja, o tuos, kurie žuvo ar emigravo, keičia lenkų kolonistai!“ jis pridėjo.

Rabarbarai taip pat greitai atsikėlė nuo grindų, kad įdėtų savo patirtį iš praėjusių dienų. „Telšiuose, kur buvau paskirtas surinkti jaunimo, net sunku susišnekėti! Kur tik beeinu – tik lenkiškai žmonės kalba. O aš patsai ne tik tos kalbos gerai nemoku, bet ir žinau, kad lenkų jaunimas prieš savo šalį nekariaus. Tik už.“

Visos šitos naujienos kuo toliau, tuo labiau vis mus priblokšdavo. Aš pats nė negirdėjau, kad tokie dalykai dedasi Lietuvoje. Pasirodo, situacija kur kas prastesnė, nei mes tikėjomės. iPSiArt lėtai atsisėdo ant seno ir nutriušusio fotelio kambario gale, prie stalelio su telefonu, ir tiesiog ištarė:

„Košmaras čia...“

Visi mes tyliai nulenkėme galvas, žiūrėdami į nuvaikščiotą aslą po mūsų pėdomis. Visą pastatą apėmė slogi ir niūri tyla. Kiekvienas iš mūsų bandė apmąstyti, kas dabar įvyko, ir kas buvo sužinota. Atrodė, tarytum visą kambarį apėmė ūmi depresija. Visa laimė, kad tai staiga išsklaidė atsidariusios lauko durys iš dešinio šono ir blankiai pradėjusi šviesti vieniša elektros lemputė virš mūsų galvų. Pro duris įėjo Boruzele, ir tuoj pat ištarė:

„Elektra pajungta.“

Bardachiokas, prie kurio ant stalelio buvo padėtas senas radijas, skubiai atsistojo ir įkišo jo kištuką į šalimais buvusią rozetę. Po kelių balto triukšmo sekundžių, šiaip taip atsirado ryšys. Su Boruzeles pagalba prieš kelias dienas sugebėjome pasiekti lenkų karinių pranešimų, vis dar siunčiamų radiju, diapazoną. Tikrame kare tai būtų kritiškai svarbi informacija, ir ji vis dar yra, bet daug mums nepadeda. Tačiau vis tiek jos klausėmės. Radijas „sušneko“ lenkų kalba.

“Dėl veiksmų Indijoje šie daliniai turi pasitraukti iš savo pozicijų ir nuvykti į Gdansko uostą laukti kitų komandų: 18-asis Telsze šaulių batalionas, 15-oji Mariampol motorizuotoji brigada, visa 3-ioji Katowice divizija, visas Pietų Lietuvos korpusas – išskyrus 1-ąją mechanizuotąją brigadą, 11-asis „Jagiellon“ tankečių batalionas, 3-ioji oro flotilė – į Madurajaus oro uostą. Kartoju...“

Toliau mes neišgirdome, nes signalas užsikirto ir vėl grįžome prie balto triukšmo. Tačiau tai vistiek buvo itin svarbios žinios, bent jau mums. Lenkų kariai traukiasi iš Lietuvos! Tai buvo mūsų šansas! Daniochas rankose suskaičiavo išvykstančius dalinius, ir kiek dar liko. „Išvyksta 10 brigadų, liko šešios! Jėgos kur kas labiau apylygės nei anksčiau!“

„Ramiai, vyrai. Nors ir jų jėgos Tėvynėje silpnesnės, mes vis dar nepasiruošę puolimui. Mūšyje prie Šventosios praradome per daug karių.“ iPSiArt iš karto numalšino pakilų jausmą, kuris mumyse atsirado po radijo pranešimo. Jis jau norėjo tęsti, bet jį sutrukdė skambutis į šalimais buvusį stalinį telefoną. Iš jo pasigirdo Prezidento, Kalnų Karabacho, balsas. Mes visi jį aiškiai girdėjome, nes vis dar buvo įjungtas garsiakalbis.

„Alio? Čia skambina iš Prezidentūros. Nors tiksliau, iš bunkerio, bet detales pasilikime sau. Girdit mane?“

„Taip, Prezidente, aiškiai ir garsiai. Čia iPSiArt kalba.“

„Tai tą jau supratau. Girdėjot naujienas? Lenkijos diktatorius neseniai paskelbė karą Kroatijai, kovos dėl Indijos. Nemažą dalį karių, bazuotų Lietuvoje siunčia ten, į mėsmalę.“

„Taip, žinome, pagavome lenkų karo pranešimą. Deja, mes vis dar nepasiruošę atvirai kovai.“

„Nepasiruošę buvote tada. Dabar – tai jau ne klausimas. Toks šansas kaip dabar gali nepasitaikyti dešimt metų.“

„Tada dešimt metų ir lauksime, bet vistiek manau, kad šis mėginimas per daug rizikingas.“

„Su rizika mes tvarkomės kiekvieną dieną, Ipsi. Pasiunčiau kitus du partizanų batalionus į Kazlų Rūdą – ten renkatės. Turėsite paimti Marijampolę, atkirsti likusius lenkų karius Lietuvoje nuo centro, užimti gynybinius įrengimus palei Lenkijos sieną ir išsilaikyti ten, kol užimite, kas liko. Likę lenkų kariai Lietuvoje bus atkirsti nuo paramos iš tėvynės ir maisto tiekimo – sutriuškinsime juos, o tada derėsimės su Miszi. Supratai?“

iPSiArt atsiduso, tada ištarė:

„Taip, taip. Prisijungsiu.“

„Suprantama. Iki savaitės pabaigos jau pulsime, dar nenusprendėme kada.“

---

Vidurdienio saulei ryškiai šviečiant ir šildant žemę, keli mūsų dalinio džipai ir koks tuzinas sunkvežimių netoli Kazlų Rūdos, prie mažo miškelio, buvo pasitikti nemažos grupės įvairiomis spalvomis apsirengusių kareivių, nors dažniausia buvo žalia. Tai nebuvo lenkų kariai – jie turi vienodas pilkas uniformas, o šie buvo apsirengę margai. Buvo ir vienas tik su kelnėmis. Mes sustojome šalimais ir vorele iš mašinų išlipome. Aš sėdėjau pačiame paskutiniame sunkvežimyje, tarp kelių dešimčių tokių pat eilinių kaip aš. Lygiuotės nebuvo – stovėjome laisvai. Vienas iš karių, ganėtinai senyvas ir su kairės rankos protezu, priėjo prie mūsų.

„Na, tai čia ir Ipsio komanda, ar ne?“ jis linksmai sušuko, tada priėjo prie vado ir davė jam savo dešinę. „Vardas mano BIMBA. Vadovauju 2-ąjam ir 3-iąjam batalionams. Bus malonu dirbt su jum, ar ne?“ Ištaręs tai, jis pradėjo ėjinėti pro visus mūsų grupės narius, kiekvienam paspausdamas ranką. Tai užtruko kelias minutes, bet jis greitai pro visus praėjo ir atsistojo atgal prieš būrį.

„Na, bent jau paramos bus.“ Rabarbarai pakomentavo. „Ką mes čia turim?“

„Kaip čia pasakius... Apie pusantro tūkstančio kareivių, visi apginkluoti automatais, kelios dešimtys dėžių amunicijos, viena likusi artilerijos brigada. Turim vieną vokišką šarvuotį. Kelias dešimtis „Bazūkų“. Būtume dar ir porą F-15 atsivežę, bet prieš mėnesį sunaikino.“ BIMBA vardijo, tada pasisuko į vieną kareivį už jo nugaros. „Sennis, atnešk žemėlapį. Ir lazdą.“ Sennis greitai apsisuko, paėmė vieną baltą ritinį ir tamsią medinę lazdelę ir abu atnešė savo vadui. Tas žemėlapį išvyniojo, patiesė ant žemės, įtaisė lazdą į savo protezą ir pradėjo rodyti:

„Štai, mes esame čia. Trys kilometrai į pietus nuo Kazlų Rūdos.“ Jis parodė į juodu iksu pažymėtą tašką apatinėje kairėje žemėlapio dalyje. „Prezidento nurodymu, mes turime paimti Marijampolę ir Vištyčio-Kalvarijos liniją.“

„Tą mes žinome, bet su tokiu karių skaičiumi kiek pasieksim?“ Nexrow pridėjo.

„Žvalgų duomenimis, Marijampolėje bazuota viena brigada - pora šaulių batalionų ir viena tankų. Įveikti galima, bet bus sunkus mūšis, ir reikės visų čia esančių karių.“

„O kol mes ten kovojam, visiškai įmanoma, kad lenkams ateis pastiprinimų iš kitų Lietuvos dalių.“ iPSiArt ištarė.

„Todėl ir reikia veikti žaibiškai. Mums reikia apsupti miestą – lenkų tankai gatvėse kaunasi nekaip, o apsupus bus lengvesnis šansas sutriuškinti priešą, kol dar neatėjo pagalba. Štai koks planas. Jūs ir vienas mano batalionas einate į Marijampolę iš vakarų pusės. Pulsime naktį ar paryčiuose, kai dar miega. Kol jūs ten kaunatės gatvėse, trečiasis batalionas persikelia per Šešupę piečiau ir puola Marijampolę pro kitą pusę, per tiltą iš vakarų. Jei viską įvykdysime be trikdžių, iki ryto suspėsime. Tada planuosime tolimesnius veiksmus. Sutarta?“

„Gerai, sutarta.“ iPSiArt linktelėjo galva. „Vykdom tada.“

---

Naktinio matymo žiūronais stebėjau Marijampolės priemiesčius nuo netoliese stovinčios kalvos. Nieko ypatingo nemačiau. Matyt, priešai miesto viduje. Šįkart turėjau ne tik pistoletą, bet ir BIMBOS būrio parūpintą automatą. Q2 gamybos. Kelios dėtuvės kulkų kišenėje , dar pora dėžių ant kalvos – buvome pasiruošę. Mūsų batalionas buvo išsidėstęs pusmėnulio forma į rytus nuo miesto. Pasiruosę pulti.

„Nėra. Jie viduje.“ sušnabždėjau į ausį šalia stovinčiam Karoliui Lietuviui. Mūsų komanda pasiskirstė į penkis būrius. Be manęs ir Karolio, mano būryje dar buvo Nexrow, Rabarbarai, Margiriso7 ir nemažai naujokų. Turėjome pulti pro pietrytinę miesto dalį ir atkirsti kelią lenkų kariams, kovojantiems su pagrindinėmis pajėgomis rytuose. Karolis ištarė mano pasakytą informciją į raciją savo kairėje rankoje, ir po kelių sekundžių gavo pranešimą:

„Lėtai judėkit link miesto.“ Mes klausėme komandos. Lėtai nulipome nuo kalvos, naudodami nakties tamsą ir aplink esančius krūmus prdengti savo judėjimą. Nulipę, mes lėtai ir atsargiai, pasilenkę, prabėgom pro nedidelę pievą, kol pasiekėme pirmuosius namus. Tada pradėjome juos naudoti kaip priedangą. Mačiau, kaip iš kitų pusių mūsiškiai irgi lipa ir artėja link miesto.

Tada viskas prasidėjo.

Atvežta artilerijos baterija, BIMBOS dalinys, paleido šūvių salvę į lenkų stebėjimo bokštą miesto pakraštyje. Suriko čaižios miesto sirenos, budinančios lenkų karius. Mes nustojome slėptis ir bėgome tiesiai link centro, kai pagrindinės mūsų pajėgos jau ruošėsi barikadas kovai su ateinančiais priešo daliniais. Aš stengiausi eiti šaligatviais, kad jei kas, galėčiau greitai rasti priedangą. Ir tai atsitiko.

Jau nubėge nemažą dalį kelio, pastebėjome nedidelį lenkų kareivių būrį, kurie, matyt, vis dar buvo apduję nuo tokio greito atsibudimo. Paleidau kelis šūvius link jų, tada šokau tiesiai už šalia stovėjusio sunkvežimio. Priešai paleido kulkosvaidžio ugnį, apšaudydami visą gatvę ir suvarpydami kelias mašinas, bet žalos mūsiškiams daug nebuvo. Tuo metu pastebėjau, kad iš šalia buvusio pastato lango jau kyšojo lenkaičio šalmas. Greit nutaikiau automatą iš šoviau – pataikiau, langas sudužo, o tasai į plautį pašautas nušoko. Tačiau tai išdavė mano poziciją.

Pasibaigus kulkosvaidžio kulkoms ir lenkams bekeičiant dėtuvę, Margiriso7 ten link metė granatą ir numetė vos keli centimetrai nuo šautuvo. Priešai greit nušoko į šoną. Tuo pat aš paleidau salvę kulkų į jų poziciją, bet greitai atsitraukiau atgal, nes vienas iš jų vos nepataikė į kaktą.

„Pagrindinė grupė reikalauja pagalbos!“ Karolis Lietuvis sušuko.

„Pasakyk, kad tuoj! Su šitais susitvarkysim pirma.“ Nexrow atsakė. „Naujoke, mesk kulkų!“ Greit išsitraukiau dėtuvę iš kišenės ir numečiau jam. Tas ją įsidėjo į automatą ir paleido dar kelias kulkas į bėgančius lenkaičius.

„Manau, susitvarkėm.“ ištariau.

„Pagrindinė grupė už kvartalo. Sako, pagalbos reikia, neišsilaiko.“

„Pro šalutines gatves praeisim greičiau. Ir mažiau pasipriešinimo bus.“ Rabarbarai pasiūlė. Visi pritardami palinksėjom ir pasitraukėm iš savo pozicijų, eidami į dešinę gatvelę. Ji buvo niūri ir neapšviesta, bet po truputį kelią skynėmės. Jau girdėjau šūvių ir riksmų garsus iš pagrindinio mūšio. Pagal juos ir orientavomės – nė vienas iš mūsų Marijampolėje nebuvome. Lėtai judėjome, vienas paskui kitą, kol galų gale pasiekėme kur kas didesnę ir labiau apšviestą gatvę. Ji buvo tuščia, bet išdarkyta. Visos mašinos suvarpytos ar sutraiškytos, su vikšrų žymėmis, nemažai lavonų. Buvo ir lietuvių, ir lenkų, bet daugiau pastarųjų. Rodos, pagrindinis mūšis turėjo būti netoli.

„Kairėje.“ Nexrow ištarė. „Matosi, kad čia buvo lenkų pozicijos, bet juos išstūmė.“ Paklausėme jo nurodymų, ir greitai žygiavome į tą pusę. Jis buvo teisus.

Užtat ką pamatėme buvo beprotiška.

Už barikadų buvo telikę keli šimtai lietuvių, gal ir mažiau, o lavonų buvo dar daugiau nei gyvų. Nemažai ir sužeistų. O iš lenkų pusės stovėjo kokie penki tankai, kelios dešimtys kulkosvaidžių ir daugybė kareivių. Mes jau pralaimim.

„Ei, naujoke, pamesk raketą bazūkai!“ DrMonte man sušuko. Aš ištraukiau vieną iš šalia buvusios medinės dėžės ir sviedžiau ją jam. Tas ją pagavo su kaire, įsikišo į vamzdį ir nutaikęs į tanką šovė. Tasai neteko nemažai dešinės pusės ratų, bet vistiek veikė ir paleido salvę kulkosvaidžio šovinių į mūsų linijas. Tai sekė dejonės ir keli kariai krentantys ant asfalto. Šokau už nuversto „Audi“ automobilio ir nusitaikęs šoviau tiesiai vienam kareiviui į galvą, tačiau kone iš karto pasilenkiau atgal, nes link manęs paleido tuziną šūvių iš kulkosvaidžio. Visa laimė, kad nepataikė.

Mūšis tik intensyvėjo. BIMBOS bataliono šarvuotis nuo stiprios kulkosvaidžių ugnies buvo pralaužtas ir greit užsidegė. Viduje buvęs personalas arba sudegė, arba po to buvo sumedžiotas priešų kulkų. Iš šiaurės vakarų pusės puolęs būrys šiek tiek nukreipė lenkų dėmesį, ir kol jis buvo traiškomas, Magnus Dux, paskirtas kaip laikinas 2-ojo bataliono vadas, įsakė savo kariams pulti ir naudotis laisvesne akimirka. Dar kelios raketos iš mūsų pusės „atjungė“ vieną iš tankų, tačiau kaip tik tai pakankamai suerzino vieno iš kitų lenkų tankų vadą. Nepaisydamas nurodymų, lietuvių karių puolimo ir net saviškių kelyje, jis įsakė vairuotojams važiuoti tiesiai per barikadas. Kiti sekė paskui. Tai buvo šlykštus vaizdas – aš net vienu momentu užsidengiau akis. Daugybė tuo pačiu ir puolančių lietuvių, ir besiginančių lenkų, bėgo į šoną ar atgal, o tie, kurie nespėjo, patekdavo tiesiai po vikšrais. Žiūrint iš išorės, net keista, kad lietuviai, žinodami, kad tokie dalykai kaip šis jų laukia, vistiek stoja narsiai į šias gretas, kovoja mūšiose, kurių nelaimės, bet juos veda patriotiškumas...

Lenkų tankas veržėsi tiesiai pro suverstus automobilius, kurie atstojo barikadą, ir juos stūmė į šoną lyg sniegą. Mes traukėmės nuo fronto linijų, o tuo metu priešai šovė tiesiai į šalimais stovintį pastatą. Dulkės ir plytos visur pabiro, o jis pats pradėjo griūti. Griūti tiesiai ant mūsiškių. Dešimtys ten buvo palaidoti gyvi, o mes nieko nesugebėjome padaryti... Tuo momentu per raciją vadovybė gavo žinutę iš BIMBOS:

„Vyrai, ateit greitai negalėsiu. Keliantis per Šešupę užpuolė ulonų batalionas – kaip tik sunkiausioje akimirkoje. Tikiuosi, jūs ten gerai laikotės-“ toliau nebeišgirdome, nes lenko kulka pataikė tiesiai į aparatą, sugadindama jį.

„Šakės mums! ŠAKĖS!“ ItsNeosas jau panikavo. „Visi čia mirę, jei tai tiesa!“

„Traukiamės tada!“ iPSiArt sušuko. „Kartoju, traukiamės!“ Taip ir padarė, bet lenkai lengvai nenorėjo paleisti mūsiškių. Jie tik didino apšaudymą. Aš irgi bandžiau trauktis – pasitraukiau nuo automobilio ir jau norėjau judėti atgal, kai pastebėjau, kad tiesiai į kairę nuo manęs lenkas stovi. Vos spėjau pasisukti, kai jisai nutaikė savo automatą ir šovė tiesiai į petį. Mano kūnas buvo nublokštas atgal ir nukrito už kokio metro, ant šaligatvio. Žaizda buvo tiesiai po raktikauliu – buvo peršauta mentė, pažeistos kelios kraujagyslės, bet plaučių ar kitų svarbių organų nepalietė. Jaučiau, kaip siaubingai ji gėlė – tarytum tiesiai per mane kažkas pervėrė ietį. Kraujas plūdo žemyn, o pats ėmiau jaustis vis labiau nusilpęs, ypač po viso to skausmo.

Net negalvodamas, kol tasai lenkas mane nušaus, kai jis kažką ištarė savo kalba, kurios nesupratau, aš nukabinau prie diržo, kairėje, prikabintą pistoletą ir nuspaudžiau gaiduką. Visa laimė, kad jame buvo kulkų. Pirmas šūvis pataikė į inkstą – kraujas ištiško lyg iš šampano butelio. Šį šūvį sekė du į krūtinę, kol pagaliau ginklą padėjau, o lenkas nukrito ant asfalto, negyvas. Šiek tiek atsipalaidavau. Prieš save, už keliolikos metrų, mačiau marširuojančius lenkus, sekančius besitraukiančius lietuvius. Turbūt manęs nepastebėjau. Šiek tiek pasijudinau, bandydamas atsistoti, ir staiga, galvą pasukęs šiek tiek į dešinę, pamačiau šaulį, su pilka uniforma, už kokių penkių metrų stovintį už nuverstos pašto dėžutės, tiesiai į mano kaktą nutaikiusį automatą.

„Oi...“ vos bespėjau ištarti.

---