Join the new world

Sveiki visi visi. Štai ir atėjo ta diena, kada pagaliau galiu Jums pristatyti tai ką metus laiko kūriau. Tikriausiai vyresnieji erepublik žaidėjai dar pamena mano prieš metus vykusius eksperimentinius bandymus rašyti čia būsimo romano dalis. Tai buvo labiau pokštas nei bandymai, avantiūra. Tačiau net su daugybe klaidų kas antrame žodyje tie bandymai Jums patiko ir sulaukiau daug daug Jūsų visų palaikymo. Taigi skatinamas Jūsų, o taip pat savo draugų bei giminaičių pradėjau jau rimtai rašyti romaną, skirtą plačiajai Lietuvos auditorijai.
Iš visų palaikančiųjų norėčiau išskirti tokią Akvilę(Akviliutte nik), kuri bene labiausiai iš visų mane spaudžiančių merginų skatino ir ragino tęsti šį romaną iki galo. Visgi jai nedėkosiu🙂 čia. Padėka Akvilei bei toms kitoms panelėms parašyta knygos gale kur yra „autoriaus padėka“. Įsigys knygą, pasiskaitys pati😉.
Pati knyga, kaip jau suprato eksperimentinių dalių skaitytojai erepublikiečiai - kupina veiksmo. Bet ne tik jo. Tai tebuvo įžanga į pilnavertį romaną, kupiną meilės, dramos, humoro ir ironijos. Romantikos ir erotinių scenų. Net mistikos. Taigi Jums tikrai neteks nuobodžiauti, o kiekviena knygos dalis įneš vis daugiau netikėtume ir (tikiuosi) Jus nustebins.
Knygos aprašymas skamba taip:
„Šešėlių žaidimai – tai alternatyvios istorijos romanas apie dabartinių laikų Lietuvą. Lietuvą, kurią užgrobusios neokomunistinės nusikaltėlių jėgos ir su jais kovojančia laisvės kovotojų organizacija, vadinama Lietuvos Šešėliais. Veiksmas sukasi apie jų vadą Aurimą. Romane atsispindi ir daug realiosios Lietuvos niuansų, paliečiant socialinės nelygybės ir emigracijos problemas. Kartu tai dinamiškas romanas, persmelktas humoro, ironijos, dramatizmo ir netgi mistikos. Jis nukels jus į naują Lietuvos pasaulį, kurio nė neįsivaizdavote. Galų gale, juk visiems įdomu, kas būtų Lietuvoje, jeigu būtų...“
Pačią knygą jau galite įsigyti didžiuosiuose Pegaso knygynuose arba internetu šiuo adresu:NUORODA Tiesiog įveskite paieškoje „Šešėlių žaidimai“.
Ten ir teikiama papildoma informacija apie knygynų adresus. Negaliu jų skelbti čia dėl erepublik taisyklių. Na o jei nenorite vargintis, galite parašyti man į privatą.

Iš tiesų niekada nemaniau, kad tiek laiko reikės, kol ši knyga pasieks skaitytojus. Kita vertus jei jau Almos literos-Pegaso vadovai ją įvertino ir įsileido į savo knygynus, galbūt ir verta buvo jos laukti. Iškart atsiprašau tų, kas laukėte taip ilgai. Vis tekdavo keisti datas dėl įvarių gamybinių dalykų bei biurokratinių smulkmenų. Bet laukti buvo verta. Manau ne vienas apsidžiaugs pamatęs panašų savo personažą knygoje🙂. Kita vertus ir man buvo papraščiau - nereikėjo sukti galvos kokius veikėjams vardus duoti. Be abejo net ir pirmosios dalys yra redaguotos ir perrašytos. Bet juk ne visada Jūs atsiduriate knygoje ir dar platinamoje visoje Lietuvoje😉. (Pastaba: jei kažkam nepatiko personažas, noriu priminti, jog tai tėra kūrybos produktas nieko neturintis bendro su realiais žmonėmis). Galų gale būtent Jūs - skaitytojai esate tikrieji vertintojai, o ne Pegaso vadovai. Būtent Jūsų ir palaikymo prašau. Jei patiks ši knyga, būtinai parekomenduokite ją ir savo draugams bei giminaičiams. Manau jie tikrai apsidžiaugs ją paskaitę ar gavę dovanų. Visgi knyga - tai solidi dovana kiekvienam. Taip pat galite ją įvertinti „Patinka“ ir skirdami balus tame tinklalapyje kurio nuorodą Jums daviau.
O dabar sunkioji (man) dalis. Ilgai mąsčiau kurios dalies ištrauką Jums duoti. Nesinorėjo įdėti kažką iš vidurio ar galo, net jei tai ir labai intriguojanti dalis. Nesinorėjo dėti ir pirmos, nes panašią jau skaitė bent senieji erepublikiečiai. Todėl parinkau Jums ištrauką iš dalies „Mėnesiena“. Joje puikiai atsiskleidžia įvairūs žanrai ir improvizavimai. Galų gale aš ir pats kaip rašytojas rašydamas tobulėjau. O visa ko išmokau sudėjau į pačią paskutiniąją dalį. Taigi skaitydami šią knygą, galėsite pamatyti ir mane bei manąjį progresą. Na o dabar ištraukos dalis iš „Mėnesiena“. Gero skaitymo
Pagarbiai Giedrius (GW)
Knygos autorius

.....
– O Dieve, jie mane nužudys, jie mane nužudys! – vienintelė mintis nuolat tvinkčiojo jos galvoje. Visas kūnas virpėjo nuo šio siaubingo suvokimo. Tačiau Joana nesiliovė bėgti, nors atrodė tuoj parkris ir ims verkti iš siaubo bei išgąsčio. Ji vis bėgo pirmyn nepaisant skausmo šlaunyje, nepaisant dygių žolės stiebų, kurie lyg skustuvas badė basus kojų padus. Atrodė, kažkas nematomo galingesnio už ją vis stūmė merginą į priekį. – ,,Nesustok – tik nesustok!“
Jos plazdanti balta palaidinė pynėsi tarp krūmų. Tankios medžių šakos braižė veidą ir trukdė judėti pirmyn. Jos ilgi juodi plaukai vis vėlėsi tarp šakų, ardė ten supintus miško voratinklius, kartais skaudžiai išsipešiodami bei vis labiau susiveldami.
Klaidingai padėta pėda paslysta ir mergina, parkritusi ant užpakalio, nučiuožia du metrus žemyn nuožulniu samanotu slidžių medžių lapų apdengtu kalniuku. Kojos atsiremia į tamsų pelkėtą purvą. Šalimais tarp paparčių pakyla išgąsdintų, dūzgiančių uodų spiečius. Uodai zvimbdami pradeda sukti ratus apie netikėtai jiems pasirodžiusį šiltą kūnelį, pilną tik jiems tinkančio, pulsuojančio raudono maisto.
Mergina lėtai pasitrina nubrozdintas vietas, ištraukia palaidinės galą iš purvo. Palaidinės visi kraštai jau buvo virtę iš baltų į juodus. Tada pamosavusi ranka sau prie sušilusio, įraudusio nuo bėgimo veido , trumpam nuveja pirmuosius įsidrąsinusius uodus, ji staigiai atsistoja abiem kojomis pelkėtame purve ir suklūsta. Kažkur tolumoje pasigirsta artėjančių vyrų balsų aidai. Tačiau jau po kelių minučių tie garsai, regis, nutolsta, pranyksta medžių viršūnėse.
Aplinkui įsiviešpatavo ramybė ir tylus miško ošimas. Mergina dar labiau įsitempė tyloje, tarsi norėdama išgirsti galimus beatsivejančių kareivių greitus žingsnius, tačiau jų nebesigirdėjo. Jos tankus kvėpavimas lėtėjo, krūtinė nustojo taip karštligiškai kilnotis. Ji buvo vienui viena giliame miške.
Joana iš lėto nedrąsiai, slidinėdama šlapiais medžių lapais, išlipo iš pelkės ant to paties kalnelio, kuriuo ką tik taip „smagiai“ buvo nusileidusi. Ji paskutinį kartą pažvelgė į tą pusę, iš kurios buvo atbėgusi, vis dar aiškiai matėsi jos basų kojų įspausti pėdsakai drėgnose samanose. Atrodė, kad bet kurią akimirką kažkas grėsmingo iš ten turi pasirodyti.
Pro tankiai susiraizgiusius lapuotų medžių šakų plyšius, lyg maži statūs šviesos upeliai, skverbėsi šviesos spindulių kolonos. Papūtė silpnas vėjelis, sujudindamas šakas, o šviesos spindulių kolonos pradėjo mirguliuoti lyg žaistų tarpusavyje. Šis gaivus oro gūsis, pilnas įvairių miško medžių sakų, lapų ir gėlių kvapų, skverbėsi merginai į nosies šnerves ir teikė atgaivą vis dar sušilusiam, įkaitusiam nuo bėgimo jos kūnui. Už merginos nugaros, pelkėje pasigirdo iš pradžių nedrąsus, bet vis didėjantis varlių kurkimas. Varlinai kavalieriai vėl pradėjo savo vestuvinę poravimosi giesmę, kuri aidėjo aplinkui. Į šią giesmę kažkur tolumoje, tarsi pritariantis būgnininkas, įsijungė vis pasikartojantis genio kalenimas. Ilgai nedelsę ant scenos pasirodė šokėjai: drugeliai ir margaspalvės peteliškės, kurios lyg aukštuomenės damos demonstravo geltonas, mėlynas, raudonas ir kitokias, viena už kitą gražesnes pokylio sukneles. Jos sukosi tango ritmu tarp mirguliuojančių saulės šviesos kolonų, lyg tarp diskotekos prožektorių, šviesos spinduliuose, o aplink blizgėjo rasos lašelių išpuošti, girliandomis iškabinėti voratinkliai.
– Ai! – šią miško harmoniją sutrikdė trumpas, skardus merginos aiktelėjimas ir pliaukštelėjimas sau per ranką. Varlės už jos nugaros nutilo. Ji skubiai pasikasė prisėlinusio uodo įkąstą ir perštinčią vietą. Tada baikščiai apsidairė ar niekas neišgirdo. Supratusi, kad ji vis dar viena, pradėjo mąstyti, kaip toliau jai elgtis šioje medžių apsupties glūdumoje:
– Grįžti atgal, bet kaip grįžti? Bandyti sekti savo pačios pėdsakais? O jeigu kareiviai manęs vis dar ten laukia? Aišku, kad lauks – ji matė viską, kas nutiko kaimynams. Liudininkės tikrai nepaliks gyvos. O vyras... – trumpas nerimo jausmas nupurtė jos kūną.
Joana nuolat eidavo į mišką grybauti, uogauti, bet dar niekada nebuvo įžengusi taip giliai. Ir net nesuvokė, kur dabar esanti ir kur tiksliai jos namai.
– Ne, grįžti dar negalima, – tvirtai nusprendė. – Reikia dar palaukti. Reikia rasti kelią iš čia, bet ne pro ten kur įbėgau – jie lauks. Juk miškas kažkur vis tiek baigsis. O, kad tie banditai neužkluptų, turiu eiti į priešingą pusę nei čia atsidanginau, – logiškai mąstė mergina.
Ji apsisuko ir pajudėjo į priešingą pusę, o jos basos pėdos lietė samanotą miško kilimą. Iš lėto ėjo pietų link, kartais pasukdama tai šiauriau, tai ryčiau. Apeidama pelkėtesnes vietas, retsykiais sustodama pagal samanas ant medžių pasitikrinti krypties ar nubaidyti vieną kitą įsidrąsinusį uodą, erkę. Dar nuo vaikystės prisiminė senus močiutės pasakojimus, jog pasiklydus miške reikia žiūrėti kaip samanos ant kamieno auga: jos želia tik šiaurinėje pusėje.
– O jeigu išalktum, – aidėjo močiutės žodžiai merginos mintyse, – gali valgyti pušų pumpurėlius. Tik bėda ta, kad aplink tebuvo tik pelkėti krūmai ir lapuočių medžiai, pumpurėlių niekur nesimatė.
Saulė jau pasiekė zenitą ir nuo jos kepinimo oras aplink darėsi tvankus. Ar tai dėl karšto sunkaus oro, ar dėl ryte patirtų sukrečiančių įvykių (o gal abiejų dalykų) Joanai darėsi vis silpniau, o pilvas nuolat gurgė. Jos lūpos sukepo, o jų kampučiai nusileido žemyn. Tačiau neužilgo jie greitai pakilo ir įgavo ,,u“ formą.
– Kiškio kopūstai!
Ir iš tiesų pelkėtos vietovės pačiame pakraštyje šen bei ten žaliavo rūgštūs trilapiai dobiliukai. Mergina pribėgo ir godžiai pradėjo juos rauti ir ryti, bet po kelių kąsnių:
– Fe… šliužas, – išspjovė žolių kąsnį.
Kiškio kopūstai šiek tiek sumažino jos alkį bei troškulį, o po poros valandų rastos žemuogės leido Joanai jaustis kone visai maloniai šioje žaliojoje karalystėje. Miškas kaip ir prieš kelis šimtus metų rodės gyveno savo atskirą gyvenimą, ir bėgantis laikas čia neturėjo prasmės nė vienam gyvam šios gamtos padarėliui. Jie tiesiog gyveno savo lengvą, trumpą, bet spalvingą gyvenimą, dažnai mums žmonėms visiškai nepastebimą ir neįvertinamą. Kol vieną dieną išaušus paskutiniajai valandai, mes vėl susiliejame su ta pačia gamta, tarsi grįždami namo į mūsų seniai užmirštos mylimosios glėbį.
Viso to miško grožio nepastebėjo ir Joana. Pradėjo temti, bet miško galo vis dar nesimatė, o jos viduje vėl pradėjo kirbėti prieš tai aprimęs nuolatinis nerimas krūtinėje. Miško paukščiai pradėjo tilti, o visą dieną dūkstančių drugių ir plaštakių paleistuvių, pasirodydavo vos viena kita. Medžių viršūnes nudažė oranžinė pereinanti į vis rausvėjančią, kaip besileidžianti vakarinė saulė, spalva. Vienas iš medžių, buvo palinkęs prie žemės – senas uosis. Jo plačios lapuotos šakos dengė visą paraudusį kamieną, sudarydamos natūralias kopėčias.
– Puiki vieta nakčiai permiegoti, – tarstelėjo ji. Prisliūkino prie arčiausiai kabančios šakos ir stipriai kojomis atsispyrusi nuo žemės pašoko, užsikabino ant šios. Keli lapai nupleveno žemyn. Ji užsiropštė ant medžio kamieno viršaus, kojas išsitiesė ant šakų ir nugara prisiglaudė prie saulės įkaitintos kamieno žievės. Pavargusiu žvilgsniu apžvelgė aplink, tolumoje kiek tik akys aprėpia tyvuliuojančias žalias medžių kepures. Užsimerkė.
Snaudulys greitai palaužia jos kūną, ir tik vis palinguojančios nuo vėjo šakos verčia vėstančią odą vis krūpčioti. Matyti dienos vaizdiniai galvoje pradėjo maišytis su fantastiniais, loginės prasmės neturinčiais įvykiais, vietovėmis, žmogystomis. Čia ji miške, o po minutės staiga pajunta, jog yra kažkokiame mieste, kur nėra nė vieno išėjimo. Ji šaukia žmones, bet jų veidai neatpažįstami, nebylūs, pilki. Geriau įsižiūrėjusi, ji pastebi, kad jie kažkokie keisti. Vienas be akies, kitam lyg ir trūksta pusės smakro. Jie tyliai kažką šnabžda tarpusavyje nesuprantama kalba. Vaiduokliškai lėta eisena slenka pro ją, lyg negirdėtų jos klyksmo. Ji viena minioje, vieniša, pasiklydusi… Tik nuolatinis mašinų variklių gausmas tolumoje vis didėja, vis slegia, vis gąsdina.
Joana pabunda ir jaučia kaip šaltas prakaitas žliaugia jos kakta. Prireikia kelių sekundžių suvokti, kad ji ne mieste, ji vis dar miške, tačiau tokia pat vieniša ir pasiklydusi. Miškas nutilęs, paskutinius saulės spindulius jau ryja tamsos demonas ir saulė greitai mirs, bet tik tam, kad ryte vėl užgimtų iš naujo. Tik nuolatinis tylus variklių burzgimas ausyse vis dar nenutyla.
Ji pasirąžo sustingusius raumenis, pasitrina akis. Ne ji nesapnuoja, tolumoje tikrai kažkas burzgia. Tas garsas taip toli, kad tik vos girdimas ir, tik dabar vėjui nurimus, tegalėjo jį išgirsti. Ar ten miško pabaiga – pagaliau ji išeis į plentą?
Mergina su ką tik iškilusia džiugia viltimi mintyse, skubėdama nučiuožė kamienu žemyn, šiek tiek apsibraižydama kelius. Dar kartą įsiklausiusi, greitu judesiu pasisuko kairėn ir dideliais žingsniais nuskubėjo į tą pusę, kur girdėjosi šitas keistas burzgimas. Reikėjo skubėti, nes miške kas minutę darėsi vis tamsiau. Tačiau burzgimas darėsi vis garsesnis ir garsesnis. Staiga ji sustojo:
– Tai ne mašina, tai vandens čiurlenimas. Kokia aš kvaila. Po galais, ir kaip galėjau šitaip apsigauti!
Mergina iš nusivylimo riebiai nusikeikė ir jau sukosi atgal prie ,,savo“ uosio. Tačiau besisukant paskutinis saulės spindulys atsimušė į kažką blizgančio. Jos žvilgsnis sustojo ties keistu, miškui nebūdingu daiktu, įstrigusiu tarp nuvirtusių šakų.
– Batų sagtis… O kur pats batas? A, štai ir jis, – apsidžiaugė balsu ji. Jos galvoje užgimė nauja viltis: – gal būt netoliese yra stovyklavietė, ar ferma. Juk šis miškas turi kažkur gi baigtis. Apsidairiusi aplink, iš kurios pusės šitas batas galėjo ,,atkeliauti“, tolumoje pastebėjo dar vieną tokį patį batą, o šalia dar ir rudą medžiagos skiautę bei išraustas samanas.
– Stovyklavietė matyt jau visai netoli, – su dar didesne viltimi ir šypsena veide kuždėjo mergina, apsiaudama batą. Jos kojų padai nuo bėgimo, nuolatinio ėjimo jau buvo suskeldėję ir juos stipriai diegė. – Šie purvini batai, geriausia ko galėjau tikėtis čia, – sumurmėjo sau po nosimi. Net ir maži dalykai kartais pradžiugina labiau nei aukso veršis.
Visgi tolesnis ėjimas išraustų samanų taku darėsi sudėtingas. Dangus tapo tamsiai pilkas, o tamsūs medžių kamienai ir šakos priekyje tesimatė tik kelių metrų atstumu. Ir tas atstumas vis mažėjo, kol galiausiai Joanai teko iš lėto judėti į priekį atkišus rankas, kad neparpultų ar netyčia nesusižeistų į aštrias atsikišusias lapuotas šakas. Tiesa, pakeliui ji vis pastebėdavo daugiau žmonių buvimo pėdsakų. Tai šen, tai ten mėtėsi batai, geležiniai strypai, kažkokios tamsių medžiagų, skudurų atplaišos. Atrodė, kad kažkas miško viduryje buvo surengęs roko grupės koncertą ir po to pamiršęs viską sutvarkyti – ,,nusiplovė“. Paliko viską gamtai ir laikui.
Šiurpinančiai skardus vilko kauksmas tolumoje aidu nuvilnijo per sustingusias medžių viršūnes. Joana krūptelėjo. Ėmė dvejoti ar teisingai pasielgė ir nejučiom pradėjo žvalgytis medžio, į kurį galėtų įlipti. Nerimo jausmas smogė jai visu galingumu, o visi jos pojūčiai įsitempė iki maksimumo.
– Nagi, Joana, pirmyn, tu gali, nedaug liko, – drąsino save ji. – Ten jau matau medžių proskyną, ten išėjimas. Nagi dar vieną žingsnį, Joana.
Sukaupusi visą drąsą, ji vėl pajudėjo pirmyn, ištiesusi rankas. Jos drebančios nuo įtampos ir nuovargio kojos vis kliuvo už samanų kupstų, šakų ir paliktų žmonių batų, skudurų bei maišų, besimėtančių visur aplink. Pagaliau ji pasiekė proskyną. Tačiau eiti dėl nelygios žemės darėsi dar sunkiau, medžių čia beveik nebebuvo, nebuvo už ko pasilaikyti. Tik kur ne kur nugenėti medžių kamienų stiebai be šakų. Vandens čiurlenimas vis garsėjo ir jau darėsi nebepakeliamas, o aplink tvyrojo laužavietės bei visa apgaubiantis salsvas, keistas kvapas.
Proskynos viduryje juodavo, regis, iškraipyti ,,stovyklavietės“ palapinių ar pastatų kontūrai. Tačiau ,,stovyklautojų“ nesimatė. Atrodė, kad visi jau miegojo. Tačiau Joanos visas kūnas jautė kažką grėsmingo ore. Vidinė nuojauta ir pašėlusiai besidaužanti širdis perdavinėjo apie gresiantį nematomą pavojų. Rodos, kažkas nematomo ir paslaptingo nuolat ją stebi tamsoje. Ji lėtai priartėjo prie juoduojančio pastato ir ištiesė ranką paliesti tai, kas jos manymu turėjo būti durų rankena. Bet netikėtai kažkas sukrutėjo. Už jos nugaros šmėstelėjo juodas šešėlis. Kažkas sugirgždėjo tarp šalia esančio pastato griaučių. Joana skubiai apsisuko ir net pritūpė sustingusi. Tiesiai į ją iš pastato tamsumos žvelgė geltonos velniškos akys.
Iš po tamsaus debesies pasirodė blanki, melsva mėnulio šviesa ir apšvietė proskyną. Joana pakraupo. Ten, kur ji manė esant durų rankena, į ją atkišęs ranką, tarsi sveikindamasis, gulsčiomis sėdėjo sustingęs jauno vyro kūnas. Jo krūtinėje žiojėjo skylė. Netrukus vaiduokliška mėnesienos šviesa atskleidė ir kitus nakties sargybos karius. Jų kūnai visur gulėjo aplinkui. Visi tie maišai, tie samanų kupstai buvo… Joana užsiėmė už burnos. Ji atėjo į kapines miško viduryje.
Netikėtas stiprus vėjo šuoras sugriebė medžių viršūnes ir visa galia bloškėsi į merginą. Geltonos spindinčios tamsoje velnio akys lėtai artėjo. Aplink ją pradėjo chaotiškai suktis vėjo pagauti, nuplėšti lapai. Šalimais esantys juodi pastoliai susvyravo ir su dideliu bildesiu sugriuvo, vos neužkrisdami merginai ant kojų. Tik paskutinę akimirką Joana spėjo atšokti ir pasileido pašėlusiai bėgti, kuo greičiau iš šios siaubingos vietos. Geltonos akys šmėžavo galvoje, tarsi ją vytųsi.
Kažkur toli mėnesienoje vėl pasigirdo skardus vilko kauksmas. Medis, po medžio ji blaškėsi nerasdama kelio, bėgdama aklai. Juodas medis, juodas krūmas, kupstas… Ji parkrito. Už jos nugaros pasigirdo garsus lapų šlamesys ir žviegiantis vėjo ūžimas.