Join the new world

Laba diena, brangūs skaitytojai.

Kadangi nemėgstu palikti pradėtų ir neužbaigtų darbų, noriu pabaigti šį ciklą net ir tada, kai jis nesulaukė didelio pasisekimo. Likusią savo sudarytos programos dalį sutrumpinsiu į dvi ar tris paskaitas (įskaitant ir šią) ir pateiksiu, kai atrasiu laisvo laiko bei nebus apie ką daugiau parašyti. Jei kam nors tai dar įdomu, linkiu malonaus skaitymo.

Interviu

Manau, visi puikiai žinote, kas yra interviu. O jei nežinote, galite paskaityti čia. Iš esmės tai yra savotiškas dialogas, kuriuo siekiama sužinoti norimą informaciją apie respondentą, su juo susijusią organizaciją ar veiklos sritį. Interviu yra populiarus informacijos šaltinis žurnalistikoje, kadangi pasinaudojant kito žmogaus žodžiais yra lengviau paremti savo išsakomas teorijas. Galiausiai, kartais tai yra tiesiog įdomu, kadangi ne kiekvienas gauna progą pats paklausti kokio nors garsaus asmens (iš tokių dažniausiai ir imami interviu) aktualių klausimų. Tad žurnalistai labai pasitarnauja šiuo atveju.

eRepublik terpėje, bent jau Lietuvoje, interviu nelabai dažnai puošia spaudą. Tiesa, pasitaiko tokių laikotarpių, kai vienas ar kitas rašymo stilius būna „ant bangos“ ir vieno rašytojo pavyzdžiu paseka ir kiti. Taip buvo ne kartą ir ne tik su interviu. Tačiau ir interviu nėra išimtis. Iš esmės, dažniausiai apklausiami aukštas pareigas valstybėje užimantys veikėjai. Kadangi jų nėra tiek jau daug, žurnalistų idėjos gali greitai išsisemti. O tokie patys klausimai, užduodami tiems patiems žmonėms, juk nėra labai įdomu.

Tiesa, interviu čia dažnai naudojama ir rinkiminės agitacijos tikslais. Dažnai iš kandidatų į šalies prezidento postą būna imami interviu, siekiant pakelti jų reitingus. Kartais tokie interviu būna užsakyti specialiai pačių kandidatų ar jų rėmėjų, kartais tai būna pačių žurnalistų išmislas - būną įvairių atvejų. Tačiau tai nekeičia pačios interviu esmės - jie būna imami siekiant pakelti respondento reitingus, arba priešingai - sugadinti jo reputaciją kompromituojančiais klausimais.

Mandagumas

Kad ir kokio pobūdžio interviu bebūtų, vis dėlto reikėtų laikytis kelių esminių „taisyklių“.

Jei žurnalistas imdamas interviu kalbės vulgariai, per daug agresyviai kibs prie respondento, tai šis gali paprasčiausiai atsisakyti tęsti interviu. Tokiu atveju žurnalistas liks „ant ledo“, kadangi tokį pasitraukimą skaitytojai vertintų teigiamai ir patį žurnalistą apkaltintų bereikalinga provokacija. Savaime aišku, dažnai tokių atvejų spaudoje nepamatome, kadangi vis dėlto, nedaug yra tokių kvailų žurnalistų, kurie viešintų savo pačių vulgarias provokacijas. Tačiau tokių atvejų visgi pasitaiko.

Vis dėlto reikia žinoti, jog taip galima tik pasigadinti savo paties reputaciją. Taigi, net ir norint sukompromituoti respondentą (šiukštu to nepropaguoju) mandagumas yra be galo svarbus dalykas.

Be to, prie mandagumo priskirčiau ir savotiškų ribų jautimą. Žurnalistas, imantis interviu, turėtų suvokti, jog jis klausia, o respondentas atsako į jo klausimus. Jei žurnalistas mėgina užimti respondento vietą ir siūlyti atsakymus į savo paties klausimus bei per prievartą kišti savo nuomonę ar net visaip stengiasi reklamuoti save, savo laikraštį ar partiją, tai galiausiai irgi įgrista. Taip rizikuojama vėlgi tuo pačiu - respondento praradimu.

Pasiruošimas

Kitas svarbus dalykas, yra pasiruošimas interviu. Negalima tiesiog imti ir užduoti „iš lempos“ bet kokius klausimus ir tikėtis geriausio. Prieš imant interviu, reikia atlikti namų darbus - pasidomėti respondentu, susirasti sau reikiamos ar įdomios informacijos ir, pasinaudojus ja, suformuluoti klausimus, aktualius būtent tam individui. Iliustruodamas šią „taisyklę“, pateiksiu Jums tokio interviu pavyzdį. Kaip matote, šio interviu autorius žino pakankamai apie savo respondentą ir pasinaudodamas savo žiniomis užduoda unikalius, tik jam aktualius klausimus.

Būtent tuo ir svarbus interviu. Nėra prasmės užduoti tuos pačius klausimus kam papuola. O jei ir labai norite tai padaryti, sukurkite apklausą. Juk toks ir yra jų tikslas - sužinoti didelio kiekio žmonių nuomonę vienu ar kitu klausimu. O interviu turi būti orientuotas į individą. Norėdamas parodyti, ką turiu omenyje, pateiksiu Jums dar vieną, šį kartą nelabai nusisekusio interviu, pavyzdį.

Savaime aišku, apie nelabai žinomą žmogų surinkti daug informacijos yra ganėtinai sunku. Galbūt net nelabai ir yra, ką sužinoti. Tačiau juk bet kokiu atveju respondentas yra pasirenkamas pagal kažkokius faktorius: kažkur jį turite pastebėti, kažkaip apie jį išgirsti. Juk joks žurnalistas tikrai neieško įdomių žmonių tiesiog badydamas pirštu į kiekvieną praeivį, sutiktą gatvėje (ar žaidėjų sąrašus eRepublik). Tad, jei jau kažkur pamatėte žmogų, galbūt besireiškiantį komentaruose ar parašiusį kokį nors straipsnį, ar net laimėjusį rinkimus, pasinaudokite tuo kaip įmanoma labiau.

Humoras

Geras humoro jausmas yra bene bet kokio rašytojo draugas. Ypač žurnalisto. Interviu metu, kad nei respondentui, nei skaitytojams nebūtų nuobodu, yra labai sveika šiek tiek pajuokauti. Ypač gerai, jei tai susiejama su aukščiau paminėtu patarimu (pasidomėjimu respondentu). Pasinaudojus žmogaus istorija galima ne tik sukompromituoti ar tiesiog įdomiai paklausti, bet ir pajuokauti. Kaip pavyzdį šį kartą pateiksiu šį įdomų interviu.

Tačiau, savaime aišku, persistengti nereikia. Pora linksmų replikų yra pakankama humoro dozė normaliam interviu. Nebent, žinoma, Jūsų tikslas yra būtent humoristinis interviu. Jei esate komediantas, tada galite sau tai leisti, tačiau net ir tokiu atveju, pirmiausia turite dėl to atsiklausti savo respondento leidimo. Tik jei šis sutiks iš interviu padaryti juoką, galima realiai bandyti tai padaryti. Priešingu atveju, nieko gero nesigaus.

Pateikimas

Kaip ir kiekvieną straipsnį, interviu reikia gražiai apipavidalinti, kad į jį žiūrėti būtų malonu ir kad nekiltų klausimų, kur yra žurnalisto, o kur respondento žodžiai. Per daug neprimarginkite, tačiau gražus ir saikingas apipavidalinimas tikrai daug reiškia. Puikus to pavyzdys yra šis straipsnis.

Beje, interviu reikėtų ir šiokios tokios įžangos bei pabaigos. Kad interviu nebūtų tiesiog paviešintas dviejų žmonių dialogas apie bet ką, jo pradžioje reikėtų parašyti trumpą paaiškinimą, kodėl būtent iš to žmogaus ir būtent tuo metu imate interviu, kodėl tai svarbu. O pabaigoje reikėtų sudaryti kažkokias išvadas, susidarytas interviu metu. Priešingu atveju interviu atrodys beprasmis ir nieko nepasakantis.

Tiesa, turiu paminėti, kad nesu matęs (ar tiesiog nepamenu) interviu, kuris turėtų normalią įžangą ar išvadas. Tad nežinau, galbūt aš tiesiog per daug reikalauju, keliu per didelius standartus - spręsti Jums. Tačiau mano nuomone, interviu turi turėti kažkokį tikslą, o jei tas tikslas įgyvendintas, turi būti padarytos ir vienokios ar kitokios išvados.


Na, tiek šiam kartui. Namų darbų neužduodu, nes paprasčiausiai tingiu ir nelabai turiu laiko jiems galvoti. Tikiuosi, kad dar kažkam visa tai įdomu. Ačiū Jums už dėmesį.
Pagarbiai,
Nexrow