Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis
Aštuntoji dalis
Devintoji dalis
Dešimtoji dalis
Vienuoliktoji dalis
Dvyliktoji dalis

***

Jie naikino viską
Prisidengdami atpirkimo vaikais...

Pabaiga jau nebetoli... Ji šnopavo man už nugaros... Jaučiau jos tylų virpesį ir šnabždesį... Ji norėjo, kad eičiau su ja...
- Ne, Izabele... – pasakiau tyliai.
Ji netikra... Aš pavargęs, aš turiu... Vėl tas garsas... Susikirtimus pakeitė šnabždesiai.
- Pesimizmas geriau už optimizmą? O koks gi tu dabar, drauge? – paklausė Hauzeris.
Iš manęs riedėjo ašaros. Senas ryšulys slinko nuo esybės. Aš išsilaisvinau iš praeities. Visi jie atėjo atsisveikinti...
- Mes atėjom pasiimti tavęs, - tarė Gulkas.

Jauna ugnelė geso
Patvirtindama žemės silpnumą...
Laikinumas puotavo atpirkimo tėvais,
O aš meldžiausi...
Budelis nebuvo švelnus.

- Gera kova, mokytojau, - Agutino balse jautėsi nuovargis.
Aleksandras giliai kvėpavo. Jis gaudė kiekvieną oro gurkšnį, pritvinkųsi medžių dvasiomis.
- Čia aš gimiau... Mane saugo šis miškas, broli, - surimtėjo Aleksandras.
Jis pakėlė ginklą paskutiniam šokiui. Agutinas nusišypsojo. Jis neatsiliko nuo Kardo. Lazokratai puolė vienas prie kito.

Tu radai poilsio vietą...
Tai truko per ilgai...
Aš pasimetęs tikrovės žaisme
Iliuzijos šmėklos sukaustė mane.

- Nebeatskiri sapnų nuo realybės, drauge? – Hauzeris.
- Kur aš? – paklausiau.
- Su manimi. Pagaliau. – Izabelė.

KVĖPUOK!

Atsimerkiau... Giliai įtrauktas oras plaučiuose pamažu išnyko.
- Kaip? – tarė rusas, susiėmęs už rankos.
- Memini respirare, frater. Accende lucernam, pro vobis est. Flare monstrant viam ad templum ventus. Find in loco illo, et intercedite pro me sententiam. Oro ut iret a milite, - tarė Aleksandras.
- Cum homo moritur, moriatur, et terram, - tarė BlackClown.
Aleksandras paėmė iš ruso kardą ir su juo pribaigė Timofiejų.
- Mes laisvi? – paklausė Aleksandras.
- Tu vertas kovos su manimi, Bloodsword. Tai reiškia tu laisvas.
Aleksandras sunkiais žingsniais priėjo prie manęs.
- Viskas baigta. Lietuva laisva.
- Taip... – akys žiūrėjo į Timofiejaus lavoną.

Laikas neatsigręžia kaip žmonės. Jis bėga kažkur skubėdamas...

Iš lapijos išlindo Tadas su Gabrieliumi. Mano akys išsipūtė... To negali būti.
- Man sakė, jog tu negyvas, Gabi, - apsidžiaugiau.
- Jie melavo, - nusišypsojo jis.
BlackClown jau ruošėsi eiti, bet Tadas nukreipė automatą link jo. Aleksandras įsiaudrino:
- Nereikia! Palik jį!
- Jis vienas... Vienas belikęs lazokratas šiame miške, - tarė Tadas.

Lavonų ordos
Budelio darbas atliktas...
Ir aš lieku vienas.

- Įdomi idėja, Bloodsword. Tai gali būti paskatinamas greičiau sveikti, - BlackClown ištraukė pailgą peilį ir metė tiesiai į Tado automatą.
Peilis įlindo į vamzdį... Neįtikėtinas taiklumas.
- Bėk! – šaukė Aleksandras.
- Tavo draugužiui patinka blondinas...
Aš nesupratau, ką jis sakė... Net ir tada, kai jis atliko tai. BlackClown išmestas peilis perskrodė Gabrieliaus gerklę. Mano vienintelė viltis miške krito. Jis nebeatsikels.
- GABI!!! – puoliau prie jo raudodamas...

Nebemoku verkti
Esu prakiuręs...
Visą mano realybę pagrobė budelis.

Tadas apnuoginęs peilį puolė prie BlackClown, bet šis lengvai nuginklavo lietuvį.
- Iki pasimatymo, Bloodsword, - tarė BlackClown ir nusuko Tadui sprandą.
Aš atsiguliau... Pasiilgau Izabelės ir Gulko lavonų.

Tai ar eisi su mumis?
Ne.
Kodėl?
Mūsų kraštai skirtingi, broliai... Aš iš gyvųjų karalystės, o jus pasiglemžė Eolas.

PABAIGA

Noriu paklausti visų tų, kurie sąžiningai skaitė visas dalis (labai mažai tokių) kaip jums kūrinys? Kuri dalis labiausiai patiko? Ir ar verta kurti toliau, tik šiuo atveju, apie Aleksandrą Kardą ir BlackClown (nebebus Lietuvos laisvės idėjos)?