Teisingas sprendimas arba mirtis X

Day 2,597, 14:48 Published in Lithuania Lithuania by Eksas

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis
Aštuntoji dalis
Devintoji dalis

***

Aleliuja jiems,
Aleliuja mums,
Nes daugiau nieko doro nebebus.


- Kur Gabrielius? – vos pramerkęs akis teiravausi, bet nieko šalia nebuvo.
Spigino skaisti saulė. Rytmečio tvaikas vaiskė gamtos pynius. Aš miręs, ar gyvas? Kur aš? Klausimai skendėjo vingriose upelių vagose.
- Prapylei progą, - kaltino emocijos. – Ot ir mulkis. Gauna galimybę ir nežino kaip elgtis. Pusprotis!
- Šaunuolis, mūsų pasaulyje taip trūksta gailesčio, - gyrė meilė.
Balsai lindo iš anapus, nelaukdami tinkamų akimirkų, tiesiog lindo. Lindo be perstojo, vis labiau vesdami iš proto. Žalias laukas – tiek tebuvo matyti. Nė pastato, nė lavonų įžiūrėti nepavyko. Bloodsword mane paliko dar kartą. Jis išėjo su Agutinu ir galbūt su Gabrieliumi. Tai, po velnių, kur man eiti? Į šiaurę? Į pietus? Į rytus? O kur jie yra? Kokia pusė yra teisinga?
- Per daug, per daug galvoji, - tarė sąmonė. – Turi pasikliauti siela, širdimi, tuo, kas duota jo. Pasikliaudamas surašytais standartais, tu niekada nerasi savojo kelio.
- Karas baigtas! – surikau garsiai, negailėdamas gerklės.
Aleksandras paliko peilį ir Naganą. Radau ir raštelį.

Atsiprašau, bet tu trukdysi. Su Timofiejumi nusprendėme kovoti vieni prieš „BlackClown“ – profesionalų lazokratų žudiką. Jis aukštesnio rango nei aš ir priiminėja sprendimus šituose miškuose. Tave palikome pakraštyje, kad nespėtum mums pridaryti problemų. Vakar lietuviai karą laimėjo, tai reiškia Lietuva atgaus Nepriklausomybę. Tai tavo dėka, džiaukis tuo. Mes, kaip jau sakiau, eisime suvesti senų sąskaitų. Lazokratai gali stengtis įsiteigti lenkams ir nužudyti visus išlikusius lietuvius. Jeigu laiku sustabdysime BlackClown, to gali ir neįvykti. Gabrielius svariai prisidėjo prie pergalės ir dabar ilsisi būstinėje. Ją gali surasti eidamas šiaurės kryptimi. Malonu buvo susipažinti, Aleksandras!

Žinutės trumpumas bei aiškumas vijo abejones. Negalvojau, kad laimėsime karą, tuo labiau, prarandant Hauzerį. Mes išlikome, stojome ir įveikėme varžovą. Spinduliai švelniai ritosi po sužalotą, išvargintą kūną.
- Tai ką? Baigiam? O kur BlackClown? – nepasidavė sąmonė.
- Bet Bloodsword...
- Tu klausysi jo? Juk tu nepriklausomas, legendinis Mantas Krašauskas – Lietuvos išgelbėtojas. Negi klausysi kažkokio Kardo? – pašaipiai paklausė sąmonė. – Mūšis dar nelaimėtas, kol kovos lauke bent vienas priešininkas.
Jis teisus, kaip ir visą tą laiką. Diena nepasibaigė, kol nepasibaigė gyvybės lynas. Tvirtai žengiau. Miškas tankėjo, išryškindamas pulsą. Tą vientisą pulsą įvairovės. Sustojau įsiklausydamas į žalumos šnaresį. Lapai tirtėjo, krūmai baksėjo. Nenumaldomais žingsniais artėjau link būstinės, kurioje įsikūrė nugalėtojai – lietuviai. Saulei pasiekus zenitą aš įkėliau koją į pastatą.
- Pasveikinkime Išgelbėtoją! Mūsų didvyris! – šaukė lietuvių minios prie būstinės.
Pastate tesuradau girtuokliaujančius karius, švenčiančius pergalę.
- Kur Gabrielius? – paklausiau jų.
- Kapitone... – išstenėjo vienas. – Kas tas Gabrielius?
- Girdėjau pakratė kojas vakar... – įsikišo antras.
To negalėjo būti. Juk jis gyvas, bent taip sakė Bloodsword.
- Tylėk, balamute! Jis juk nuvarė su kažkokiu Tadu į kažkokią tai lazokratų bazę. Tik tiek tepavyko išgirsti, - paaiškino pats blaiviausias iš grupelės.
Laikrodžio dūžiai naikino sąmonės balsus. Kas man padės?
- Mums jau liko mažai laiko. Dabar tvarkysies tu. Atmink, kad tu turi tikslą. Tikslas turi būti siekiamas, - pareiškė sąmonė.
- Išrūkyk tuos lazokratėlius už mane! – atsisveikino emocijos.
- Mylėk ir būsi mylimas, - tarė meilė.
Tikslas buvo visai arti. Grįžau į įprastą taką, nusėtą realybės akmenukais. Vidiniai balsai dingo lyg niekada nebūtų buvę. Likau vienut vienutėlis.
- Kariai! Kiek mūsiškių beliko? – pasiteiravau.
- Žinau, daugmaž apie šešiasdešimtukas, - atsakė.
- Ką tu nušneki, Juozai! Kur tau šešiasdešimt. Daugiausia dvidešimt, - prieštaravo kitas.
- Nutilkit abu, darom susirinkimą ir suskaičiuokime, - pasiūlė blaiviausiasis.
Sutikau, nebuvo kito pasirinkimo, nors tai kainavo marias laiko. Kariai nenoriai rinkosi, mielau būtų pasilikę švęsti. Baigus skaičiavimams paaiškėjo tikroji masė: trisdešimt devyni vyrai. Kareiviai ketino traukti atgal, tačiau sustabdęs tariau:
- Paklausykite. Šiandien toji diena, kai mes atgavome savo kraštą, savo žmones, savo namus. Aš žinau, kad dabar tai suvokti sunku, nes tai yra švieži pergalė. Tai pergalė, kurios kaina bus suprasta tik po kelių metų. Tai pergalė, kurią atmins ateinančios kartos. Jūsų būsimieji provaikaičiai šlovins tą dieną, kai jūs, negailėdami savęs, stojote į kovą su priešu. Perskyrėt liniją, skiriančią gyvybę nuo mirties. Teisingi sprendimai atitolino jūs nuo mirties, tačiau kautynės nesibaigė. Mirtis tėra puikus elementas priversti mus bijoti, bet kai žmonės, kaip jūs, drąsiai žiūri mirčiai į akis, tuomet... Tuomet jie jos nebebijo, o tik laukia. Tas laukimas būna ilgas ir nuobodus, o pačiame kelio gale suvokiat, kad veltui gyvenot, jog tos šlovingos valandos nebeateis. Čia yra jūsų eleksyras. Čia yra vieta, kur tapsite didvyriais, tik nuo čia prasidės dainos apie jus. Teisingas sprendimas arba mirtis – tai yra frazė, kuria pasikliovėte visą tą laiką, todėl sakau jums. Kol priešas dar kovos lauke, mes neturime nuleisti ginklų. Kol galime mirti šauniai, mes neturime slėptis ir baimintis. Šiandien yra diena, kai jūs tą įrodysite. Sekite paskui mane, nes užduotis dar nebaigta. Nemeluosiu, kai kurie iš jūsų mirs, bet tai bus garbinga mirtis. Pabaiga, kurios nori visi, o jūs ją gausite dabar. Tai ar sutinkate? – pabaigiau.
Visi trisdešimt devyni kariai sustūgo ir puolė prie ginklų. Kovinė dvasia kaitino laužą ir degino deguonį aplinkui. Miškas siurbė kareivių pakylią nuotaiką. Netrukus visi buvo pasiruošę žygiui.
- Taigi... Einame išrūkyti tą grifų lizdą!

- Koks dabartinis mūsų tikslas?
Bloodsword paslaptingai nusišypsojo.
- Kaip matai, turime džipą ir ginklų. – pažvelgė į lavonus. – Susprogdinsim tą grifų lizdą.


- Dvi dienos, Aleksandrai... Tik dvi ir tu jau toks – išsišokėlis, - tarė BlackClown.
Aleksandras, supančiotas bei sumuštas, gličiai nusišypsojo.
- Duok man dar dvi dienas ir parodysiu, kad galiu dar daugiau.
BlackClown skardžiai nusijuokė.
- Visada mėgai pašmaikštauti, bet šį kartą tie juokeliai netinka.
Į kambarį įžengė lazokratas.
- Pone, Bodzinskis liepia ištuštinti mišką.
- Tai ir ištuštinsime su kiekvienu lietuviu, bet pradėsime nuo to, kuris kameroje. Atveskite jį čia, - liepė BlackClown.

Drauge pastatysime kelią.
Tiesų kelią į Eolo buveinę.
Išgimdysime jam žodį.
Beliks atverti vartus
Ir įsileisti mūsų vaikus
Sukurtus iš Karalystės kertelių.


Eksas