Konflikto su Rusija analizė ir trumpa Rusijos spaudos apžvalga

Day 2,607, 16:15 • Published in Lithuania Lithuania • by Lari0x

Labas vakaras,

Vieną ramų gruodžio 28-osios vakarą, 21 val. 55 min. išsipildė didžiausia mano pastarųjų trijų metų e-svajonė. Kaip dabar prisimenu gerb. mūsų monarchą dimention ištariant šiuos lemtingus žodžius:

taip pulsiu, jau viskas sudeliota 🙂
tik iki NE paskelbimo viesai nekalbam apie tai 🙂

Kalba žinoma ėjo ne apie eilinį pasivaikščiojimą po pelkėtus Baltarusijos bulvių laukus, ne Švedijos, kurioje mes neaišku ką pametėm, užkariavimą, ir ne apie kokį nors betikslį AS, o tiesioginį karą su Rusija! Šis nuostabus įvykis grąžino man jau seniai matytą e-gyvenimo džiaugsmą, nuo pat to momento pradėjau sekti įvykius pasaulyje ir "nuo iki" skaityti Rusijos spaudą. Kadangi turiu įtarimą, kad tokių šalutinių reiškinių karas su Rusija sukėlė ne kiekvienam, skubu pasidalinti savo įspūdžiais ir pristatau jūsų dėmesiui tam tikrus faktus, kuriuos pavyko atkapstyti Rusijos spaudoje.



Per šį trumpą laiką nuo karo pradžios įvyko tikrai daug - spėjome pabūti ir didžiausia šalimi eRepublike, pagirdyti žirgus Beringo jūroje, vėliau - prarasti visas užkariautas teritorijas. Nors viską matėme savo akimis, o dauguma aktyviai dalyvavome kovose, šie įvykiai mūsų spaudoje nebuvo labai gausiai nušviečiami. Todėl norėčiau plačiau pakalbėti apie šio konflikto priežastis ir visą eigą.

Kodėl Rusija? Kodėl dabar?

Visų pirma turbūt reiktų trumpai pristatyti pačią Rusiją. Tai gerokai stipresnė už Lietuvą šalis. Ne tik savo žala mūšio lauke (nors žala taip pat), bet ir aktyvia bendruomene ir, sakyčiau, labai stipria diplomatija. Skirtingai negu mes Lietuvoje, rusai visada turėjo ir turi labai aiškiai suformuluotus užsienio politikos prioritetus. Iš esmės, tai puikių santykių puosėlėjimas su savo geriausiais sąjungininkais (JAV, Bulgarija, Suomija, Vokietija, Švedija ir kt.) bei bonusų komplekto plėtimas/palaikymas pasinaudojant karine galia, pagalba sąjungininkams ir spaudimu oponentams. Ir vieną ir kitą tikslą jiems paprastai sekasi įgyvendinti tiesiog puikiai.



Rusijos santykiai su Lietuva gana šalti jau keletą metų. Dažni abipusiai bandymai kaišioti pagalius į ratus, išdurt, patrolint. Tačiau tiesioginio konflikto tarp Lietuvos ir Rusijos nebuvo jau ilgus mėnesius, ir net metus. Nors Rusija ir stipresnė šalis už Lietuvą, tiesioginis konfliktas su mumis jai nėra nereikalingas - mes būtume jiems labai rimtas damage drain'as, o ir jiems reikalingų bonusų neturime. Taigi, labai ilgą laiką Rusijos diplomatams sėkmingai pavykdavo užkirsti kelią tokiam konfliktui, nepaisant to, kad iš Lietuvos pusės tokio konflikto noras kartas nuo karto būdavo.

Kodėl karas įvyko būtent dabar? Iš tikrųjų, tai labai didele dalimi yra pačios Rusijos nuopelnas, kuri mums sudarė tiesiog idealias sąlygas puolimui. Visų pirma, patyrusią Rusijos politikų grupuotę, eilę kadencijų iš eilės valdžiusią Rusiją, vykdžiusią tęstinę užsienio/karo politiką, pakeitė naujos jėgos, padariusios tam tikrų klaidų.

Konflikto pradžia ir diplomatiniai niuansai

Praėjusių metų pabaigoje Skandinavijoje išsilaipino ramaus gyvenimo pasiilgusių italų desantas. Italijai reikėjo bonusų, jie ėmė užiminėti Švedijos regionus. Tačiau Skandinavija yra labai svarbi Rusijai teritorija. Joje nuo seno egzistuoja gana sudėtinga regionų nuomos sistema, kurios dėka Rusija galėjo džiaugtis beveik pilnu bonusų rinkiniu. Italijos akibrokštai atakuojant Rusijos bonusų donorus (iš pradžių norvegus, o paskui ir švedus) sujaukė visą pusiausvyrą šiame pasaulio krašte. Juk pvz. ištrynus Švediją, Rusija taptų nebe tiek nuomininkė, kiek tokia pati okupantė kaip ir Italija, su visom iš to išplaukiančiom pasėkmėm. Žinoma, tokie Italijos veiksmai buvo tiesioginė grėsmė Rusijos interesams Skandinavijoje. Reikėjo kažkaip reaguoti.



O sureagavo Rusija gana tiesmukai ir sau nebūdingai - be jokių didesnių ceremonijų paleido Italijai NE. Tai iš esmės ir buvo pabaigos pradžia. Italija, kaip ir Rusija, priklausė buvusio Sirius aljanso poliui. Sąjungininkams iškart iškilo dilema - palaikyti Rusiją ar Italiją? Kadangi Rusijos vyriausybė pasielgė gana bekompromisiškai ir karštakošiškai, Italija nesunkiai laimėjo diplomatinę kovą ir sąjungininkų akyse atsidūrė aukos vaidmenyje. O ir daugumą svarbių MPP Rusija prarado būdama šalis-agresorė, todėl net ir esantiems Rusijos pusėje ją palaikyti buvo sudėtinga.

Čia Rusija ėmėsi "lopyti" MPP trūkumą, pasirašydama MPP su Serbija. Serbija - visiškai priešingo aljanso, Asteria, lyderė. Damagas, žinoma, labai rimtas, iš dalies kompensuojantis prarastus MPP, tačiau iš esmės tai gavosi gana spontaniškas palaikomo poliaus pakeitimas, kas tarptautinėje arenoje dažniausiai laikoma išdavyste ir neretai turi ilgalaikių neigiamų pasėkmių. Naujiems Rusijos sąjungininkams broliški jausmai dar neužgimė, o seniems - išblėso. Prie viso to Rusija prarado didžiąją dalį savo MPP paketo.

Aljansas su Serbija tiesiog įsiutino ex-Sirius lyderę Lenkiją. Tą pačią Lenkiją, kuri ilgą laiką užtikrino Rusijai saugumą iš vakarų. Būtent Lenkijos spaudimo dėka tokios Rusijos "mylėtojos" kaip Lietuva ar Ukraina buvo nuolat raminamos ir prilaikomos nuo NE Rusijai. Pasirašydama MPP su Serbija, Rusija pati sunaikino šį stogą ir kaip labai logišką tokių veiksmų pasėkmę gavo 3 NE iš savo "natūralių" RL priešių - Ukrainos, Gruzijos ir Lietuvos, kurios šio momento laukė jau seniai.

Rusijos ištrynimas

Dauguma Rusijos analitikų laikosi nuomonės, kad Švedijos interesų gynimas nebuvo klaida. Nemaža dalis visuomenės palaiko net ir MPP su Serbija (per šalies prestižą gana stipriai kertantį pusių pakeitimą). Tačiau svarbiau ne kas buvo padaryta, o kaip - skubotai, mažai derinant veiksmus tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Nebuvo išvengta stambių kaidų.



Na o rezultatas - visa puokštė NE ir karas keliais frontais. Nesisekė Rusijai ir finansų kare - Rusijos pusė dažnai būdavo priversta nutraukti CO, nes prieš mūsų CO atsilaikyti jai paprasčiausiai pritrūkdavo pinigų. Tiesa, karinių veiksmų finansavimas Rusijoje žymiai sudėtingesnis nei Lietuvoje - kiekvieną kartą reikalingas Dūmos balsavimas. Kaip bebūtų, nuo karo pradžios į Rusijos KAM buvo pervesta 350 000 rublių.

Prie visų diplomatinių Rusijos nesėkmių prisidėjo ir prezidento komandos naujametinis užgėrimas. Būtent todėl, net ir likę su Rusija vienas prieš vieną, ją sėkmingai ištrynėme iki galo. Rusijoje ši operacija pakrikštyta "žiurkėnų sukilimu", buvo neabejojama, kad regionus pavyks greitai atgauti, tačiau butthurtą, nusivylimą ir gėdą dėl susidariusios situacijos nuslėpti buvo gana sunku. Lietuva - priešingai - išgyveno trumpą šlovės akimirką.



Atsitraukimas

Kai tik ištrynėme visą Rusiją, gavome sieną su artimiausia Rusijos sąjungininke - JAV. Praėjus penkioms minutėms šlovės, žinoma, gavome NE ir kartu su savo sąjungininkais suskubome atiuduoti užimtus regionus ir atsikirsi nuo JAV, kad neįsileisti jų į Europą. Tai sukėlė neapsakomą Rusijos piliečių džiaugsmą. Jį puikiai iliustruoja Rusijos Seimo pirmininko komentarai:





Vertimas:

"Gerbiami cepelinų valgytojai, kadangi dabar kariaujate už Rusiją, gal iškart ir kitus regionus išlaisvinsite? 😮) Taip taip, susitvarkykit po savęs."

"Ne, tikrai, Rusija turi psichologinį ginklą. Visi okupantai patys bando ją kuo skubiau išlaisvinti."
[aut. past. - turimas omenyje Ukrainos bandymas atskikirsti nuo JAV atiduodant Maskvą]

"Klubą 'Aš be reikalo lindau į Rusiją, supratau savo klaidas ir dabar susitvarkysiu po savęs' papildė saulėta mandarininė Gruzija."

Kas toliau?

Šiuo metu JAV kaip tik balsuojama dėl NE Ukrainai, taigi tikėtinas kerštas Ukrainai ir, greičiausiai, Gruzijai. Tuo tarpu mes turime sieną su Rusija. Nereiktų pamiršti ir mūsų naujosios kaimynės Rumunijos, kuri į mūsų kraštus atkeliavo matomai ne šiaip sau. Cituojant buvusio Rusijos CP pasisakymą dūmoje:



Vertimas: Šaliai reikalingas damagas ir aš jo šiek tiek suveikiau. Siūlau pasirašyti MPP su vengrais, kad efektyviai patvarkyt ukrainiečius, lietuvius ir gruzinus. Dar vienas planas: nedarydami staigių veiksmų, uždarom karą su Italija išėjimo iš Skandinavijos būdu derybų metu. Dusinam gruzinus. Lietuvą rumunai paims vėliau. Mums liks ukrainiečiai ir gruzinai. Pas vienus imam grūdus, pas kitus salietrą.



Štai tokios perspektyvos. Tiesa, valdžia nuo to laiko Rusijoje pasikeitė. Prieštaringai vertinamas už savo praeitos kadencijos nuopelnus, prezidentas nebuvo perrinktas antrajai kadencijai, į valdžią grįžo senoji gvardija. Jos būsima kryptis dar nėra visiškai aiški. Kai kurie apžvalgininkai prognozuoja net grįžimą pas senuosius sąjungininkus. Kaip tik maždaug šiuo metu Rusijos aljanse Pacifica vyksta diskusijos dėl tolimesnės užsienio politikos krypties. Kaip ten viskas bus, laikais parodys.

Šaltiniai

Tiems kam įdomu, atrinkau keletą įdomesnių pastarojo laikotarpio rusiškų straipsnių tolimesniam pasiskaitymui:

Praeitos kadencijos opozicijos atstovo nimnul (dabar - Rusijos URM) kritika tuometiniam prezidentui eKolya.

Buvusio prezidento eKolya savo kadencijos apibendrinimas.

Buvusio Rusijos URM Lonsdale86 atsakas opizicijai dėl kritikos.

Komunistų partijos atstovo Lin17 kontrargumentai nimnul pozicijai.

Sausio 5 d. prezidento rinkimų rezultatai.

Naujojo Rusijos prezidento HankScorpio pirmasis straipsnis.

Piliečio praeitos CP kadencijos apibendrinimas.

Tiek žinių šiam kartui.
Lariox