Brėkštantis rytas juos kvietė į kovą

Day 1,253, 23:36 • Published in Lithuania Lithuania • by Magnus Dux

Sveiki,


Kaip jau turbūt žinote, šiandien po pietų Ukraina ir Lietuva viena kitai paskelbs karą. Nors šiuo atveju agresoriai ir yra ukrainiečiai, esu tikras, jog daugelis to ne tik neišsigando, bet netgi ir nenuliūdo. Priešingai - giliai širdyje apsidžiaugė - vėl turime progą išplėsti Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Tad pasisemkime praeityje stiprybės ir parodykime ukrainiečiams jų vietą. Ta proga - ištrauka iš K. Puidos istorinio romano "Magnus Dux":
Palapinėje trumpa karo taryba.
- Kunigas Vytautas jau seniai nurodė, kad mums būtinai reikia atsiimti kryžiuočių pastatytą Marienverderį,- pradeda Radvila, nesulaukdamas Jogailos kalbos,- gal tam reikalui kunigas Jogaila paskirtų sujungtųjų karo jėgų vadą...
- Kokių jėgų? - tartum nenugirdės, padilbom žvelgdamas, klausia Skirgaila.
Šaltis nučiuožia visų susirinkusiųjų veidais. Bet niekas neatsiliepia. Radvila skrodžia Jogailą liepsningu žvilgsniu. Šis pamažu susigriebia.
- Mano ir Vytauto,- atsako Jogaila. Ir pirmą kartą nugirsta Skirgaila jo žodžiuose negirdėtą lig šiol kietumą ir tvirtumą. - Čia labai aiškus vyriausiojo vado asmuo,- su tuo pačiu kietumu atsako Jogaila. Dabar jis jau šiltai šypsosi ir kreipiasi Bytautą: - Tu, brolau, tą pilį statei, tu ją ir paimk! - Jis juokiasi iš vykusio pokšto ir iš laimingai išvengto konflikto per pirmąjį susitikimą.
Tikrindamas prieš auštant pilies sargybą, jos komendantas Henrikas Klė, dirstelėjęs Neries krantais aukštyn, mato auštančios dienos skystuose rūkuose kažkokias šmėklas bejudant; įsis įtempęs girdi ritmingus žygiuojančios kariuomenės garsus. Aliarmo signalas.
Po kelių minučių pilnas pilies kiemas kryžiuočių, ordino brolių, svetimtaučių riterių ir gerai išmankštintų eilinių karių.
Kryžiuočiai, konvento vyresnieji, svetimtaučiai riteriai kopia į sargybines vietas, apspinta komendantą, kurs susikaupusiu, susirūpinusiu veidu čia stengiasi žvilgsniais perskrosti nors ir skystus rūkus, čia, ranka ausį palenkdamas, nugirsta garsus, kurie patyrusiam kariui daug ką pasako.
- Kas?
- Iš kur?
- Iš kurios pusės?
Skrenda į komendantą nustebę klausimai.
Šis tyli valandėle, dairosi į visas puses - į panemune, paneriu aukštyn, žemyn ir iš visų pusių nugirsta tuos pačius garsus. Paskum, slapčiom atsidusęs, taria tik vieną žodį:
- Vytautas!
Visų riterių veiduose didžiausias nusistebėjimas. Komendanto nesupratę, klausiamais žvilgsniais dairosi tarp savęs.
- Vytautas! - pakartoja komendantas ir priduria:- O jis nesiima to, ko nėra tikras... Darbas bus karštas ir sunkus... Ponai - į savo vietas! - komandos balsas.
Tuo pačiu momentu iš nuslūgstančių rūkų nematomos rankos pliūptelėjo visą salvę strėlių. Kai kas aiktelėjo, kai kas nusikeikė, kai kas garsiai nusijuokė, o kažkieno balsas linksmai garsiai sušuko:
- Sau statė, sau ir pasiimt atėjo!

Ir tegul po poros savaičių Europos žemėlapis atrodo taip:


Brėkštantis rytas juos kvietė į kovą
Jie kėlė ginklus, į karą išjojo.
Tėvynė juos šaukė, Tėvynė kvietė
Jie ėjo į mūšį Laisvės laimėti!


Pagarbiai,
Magnus Dux