apie fiziką, konstituciją ir papročius

Day 1,634, 21:03 • Published in Lithuania Lithuania • by Fabrikantas

Spaudoje vykstantys KT rinkimai turi ir gerųjų pusių: a) žmonės grįžta iš skaipų į spaudą, atsiskleidžia jų aleksija, disgrafija, mąstymo sutrikimai (arba keli dalykai iš karto (būna, kad ir visi trys)), b) aš ėmiau ir perskaičiau eKonstituciją.

Pirmuoju klausimu beveik nėra ką pridurti, belieka pacituoti Juozą Erlicką: „Humoro jausmo nėra daug. Visiems neužtenka.“

O eKonstitucija – na, ji pernelyg primena fizikos vadovėlį.

Konstitucija, kaip teisinė sąvoka, turėtų apibrėžti dalykus, dėl kurių žmonės susitaria (referendumu), ir vėliau ketina laikytis (yra numatoma, kad bus leidžiami ir vykdomi įstatymai, veiks teismai, jėgos sturuktūros). Paskelbtoje eKonstitucijoje beveik nėra nei pirmo, nei antro. Devynis dešimtadalius eKonstitucijos teksto užima:

a) deklaravimas to, ko negalima nei paneigti, nei patvirtinti („13 straipsnis: Visi eLietuvos Respublikos piliečiai yra lygūs.“)

b) e-pasaulio fizikos dėsnių aprašymas („8 straipsnis: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama registruojantis eRepublike arba ją suteikia Seimo nariai, pilietybės klausimus koordinuojančios valstybės įstaigos teikimu.“)

Akivaizdu, kad e-pasaulis turi savo fiziką, kuri, bėgant laikui, pamažu kinta. Kas bus, kai eKonstitucija neatitiks pakitusios žaidimo mechanikos? Ši bus laikoma neteisėta ar negaliojančia? Bus kaskart šaukiamas referendumas būtiniems eKonstitucijos pokyčiams?

Jei kas klaustų, erepublik pasaulis anaiptol nėra realiojo pasaulio modelis. Sakyčiau, tai nuolat kintančios fizikos realybė su stebuklų nevengiančiu dievu, kurios mechanikos dėsniai valstybėse sukuria daugmaž feodalinę visuomenę: kiekvienas atskiras dvaras yra beveik absoliučiai suverenus, o demokratijos parodijos elementai (politinis modelis) labiau primena konstitucinės monarchijos lordų tarybą (Žečpospolitos Seimą) nei šiuolaikinę demokratiją.

Tryliktasis straipsnis giliai klaidingas. Kaip ir kiekvienoje monarchijoje, vieni epiliečiai gimsta finansiškai nuogi (nė neketina leisti realių pinigų), kiti paveldi iš savo kreditinių kortelių ištisus genealoginius medžius aukso. Šių dviejų grupių žaidimo (e-gyvenimo) tikslai itin skiriasi, nematau ne tik priežasčių ir būdų, kodėl ir kaip jie galėtų susitarti, nematau eKonstitucijoje jokių tokio susitarimo požymių. Apie ką tuomet ji?

Žaidimo fizikos akimis žiūrint, eKonstitucija yra nerealus sapnas kažkokių marsiečių, tolimoje planetoje nusirašiusų beveik neveikiantį dokumentą nuo dar tolimesnėse galaktikose su Vinetu, Oceola ir Matotaupa kovojusių valkataujančių emigrantų.

Beje, žaidimo fizikos požiūriu ministerijos nėra kokios nors e-visuomenės gyvenimą reguliuojančios struktūros (monarchijoje jokių ministerijų ir nereikia). Kaip ir realybėje, tai tik pinigų plovimo širmos bei rinkimų populizmo įrankiai.

Monarchijos hipotezė gerai paaiškina ir kitus politinio modulio aspektus: į seimą lordai eina dėl karališkų privilegijų ir aukso; karalius renkamas tik tam, kad būtų kas joja ant balto žirgo į karą; bajorų partijos gina ne abstrakčias idėjas, o konkrečius grupių interesus.

Politinės (ir kitokios) e-kultūros nebuvimą lemia anaiptol ne konstitucijos neturėjimas, to priežastis yra vienintelė: kartu su genealogiškai paveldėtu (pirktu už realius pinigus) auksu, masterkarderiai anaiptol nepaveldi nei per daugelį kartų sukauptų dvasinių vertybių, nei išsilavinimo, nei patirties.

Iš to ir gimsta karaliai, kalbantys girtų vežikų kalba.

Pati Konstitucinio teismo, kaip papročių reguliavimo įrankio idėja nėra bloga. Tam reikia kito dokumento - nebe Konstitucijos, o tik Garbės kodekso. Ir bajorų veiksmus turi vertinti ne teismas (nes teismas be policijos ir giljotinos tėra turgaus aikštėje gastroliuojantis cirkas), o koks nors labiau viduramžiškas darinys: Patriarchatas (patriarchų taryba), Sveiko proto konklavas, Etikos ložė, Moralės komisija arba net Šventoji dvasinė inkvizicija (šis tai tikrai geras, nors šiek tiek perlenktas).

Kaip bebūtų, jei leisim bajorams patiems išsirinkti konstitucinį teismą, tai turėsim gatvės vežikų kalba kalbantį komitetą, kontroliuojantį gatvės vežikų kalba kalbantį prezidentą.