Join the new world

Nuo senų laikų kultūra užėmė deramą vietą pasaulyje. Juk ne veltui iš pradžių mokydavo filosofai, o vėliau knygas perrašinėdavo vienuoliai, būdavo rengiami spektakliai, kuriamos operos… Visa tai, nors ir kitokia forma, iki šiol tebevyksta ir erepublik’e. Kuo kultūra mums tokia svarbi, jei čia tik virtualus pasaulis?

Dažnai kultūros ministeriją nuvertiname, manydami, jog tai tėra mažareiškmė vieta, skirta padidinti žmonių užimtumui. Tačiau toks ministerijos nuvertinimas vienaip ar kitaip atsiliepia ir jos projektams. Kodėl? Tiesiog joje dirbantys žmonės, įtikėję, jog jų darbas yra menkas, netrukus nustoja stengtis jį atlikti kuo geriau.

Kiekvienas projektas juk turi žadinti žmonių savimonę, norą dalyvauti bendruomeniškoje veikloje ir savo aktyvumu išsikovoti pripažinimą (ne tik dvasinį, bet ir materialų, pasiektą per savo laiko sanaudas).



Nereikia šio darbo gretinti su NM veikla. Tai dvi skirtingos ministerijos, atliekančios kitokias funkcijas. NM supažindina su žaidimu, moko techninių žaidimo dalykų ir stengiasi taip “užkabinti” naujokus. Tuo tarpu KM yra atsakinga už NM prijaukintų žmonių išsaugojimą, t.y. bando juos įtikinti, jog šiame žaidime naujas žmogus yra gerbiamas ir laukiamas taip pat kaip ir patyręs. Todėl KM vykdoma veikla padeda žmogui atskleisti save kaip bendruomenės dalyvį. Nebūtinai tas žmogus iš karto norės imtis kokios veiklos pats, todėl galimybė susibendrauti su labiau patyrusiais, aktyvesniais žmonėmis, jį gali sudominti ir paskatinti aktyviau įsilieti į erepublik bendruomenę.

Ne veltui visai neseniai Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis yra pasakęs, kad kultūra prilygsta krašto apsaugai. Jei ne kultūros ministerija, neturėtume to atsvaros taško, kuris puoselėtų meilę savam kraštui ir žmonėms, kurie stengiasi, jog kiekviena diena būtų įdomi ir naudinga. Juk KM yra skirta ne vien pramogai. Tai ministerija, kuri stengiasi puoselėti bendrą supratimą apie vertybes, kurios paskutiniu metu mus apleidžia.



Mes praradome pasitikėjimą vieni kitais. Nebevertinam vieni kitų kaip lygiaverčių žmonių, irgi vertų čia būti. Nuolat ant jų pykstame, “trolinamės” iš jų ir nebeįžvelgiame jų darbuose net kruopelytės saulės šviesos…

Todėl KM dabar kaip niekad svarbi. Ji kovoja tam, jog kiekvienas iš mūsų išvystume tą pradingusį šviesos ruoželį kažkur erepublik platybėse, nes tik ji gali suvienyti tarpusavyje kovojančią visuomenę.
Ne veltui mūsų komandoje yra įvairiausių žmonių, kurie tarpusavyje nesirieja, nes supranta savo darbo svarbą… Turime būti pavyzdžiu kitiems, t.y. Jums, mielieji erepublik piliečiai ir stengiamės parodyti, jog erepublik vis dar yra vieta, kurioje žmonės dirba ne dėl savo idealogijos, o dėl pašaukimo.



Albertas Šveiceris yra pasakęs: “Mes gyvename kultūros žlugimo laikais. Ir ne karo kaltė, kad šitaip atsitiko, priešingai - jis pats yra kultūros nuopolio padarinys. Kas slypėjo dvasioje, dabar virto faktais, kurie savo ruožtu visais atžvilgiais neigiamai veikia dvasinį pradą. Materialaus ir dvasinio pradų sąveika įgavo pragaištingą pobūdį. Įveikdami didžiulius slenksčius, mes iriamės upe, kur pilna baisių verpetų. Tik didžiulės pastangos gali padėti, jeigu išvis dar esama kokios nors vilties, kad mūsų likimo laivą galima būtų grąžinti į pagrindinę vagą iš pavojingos atšakos, kurioje jis atsidūrė dėl mūsų kaltės. ”

Ir jis neklydo. Mes kariaujame tarpusavyje, nes sužlugdėme patys save. Paskendome antivertybių sukūryje vien dėl to, jog pradėjome jaustis pranašesniais už kitus. Šiame kare nugalėtojų nėra. Visi anksčiau ar vėliau pralaimime, bet kokia kaina...?