Join the new world

Keliatas kietų citatų iš vaikų rašinėlių:

Jo išvaizda išsiskiria iš kitų akiniais ir tvarkingumu.

Pasakotojo būsena labai mėtosi, pradžioje ji būna nustebusi, vėliau išsigandusi, dabar nemaloni ir gėdinga.

Eilėraštis sumaišytas su metų laikais.

Išryškėja, kad praėjo vasara ir atėjo ruduo, kuris jau pradėjo mesti lapus.

Po išdavystės kai kurie žmonės pasidaro alkoholikais, geria per dienas, kol neturi nė stogo po galva.

Dažniausiai išduotam žmogui lieka nuoskauda, skylė, kuri graužia iš vidaus.

Lapinas su krikščioniškuoju Dievu nesutaria, nes mano, kad jis nėra tikras.

Lapinas gyveno kartu su savo liepa.

Skerdžiaus gyvenime vaikai užėmė didelę vietą.

Vaikščiojo kampas iš kampo ir liūdėjo.

Pamatėm eglę. Po ja žydėdavo grybai.

Manau, dėl tokios blogos lemties yra daugiausiai kalti kaimelėnai.

Iš to galime suprasti, kad Mačys, Berankis ir kiti Mažvydą užskaito, priima jį kaip savo globėją.

Antrame eilėraščio posme vaizdas apsisuka ir grįžta į praeitį.

Kasmet žalingus įpročius darančių paauglių daugėja.

Tas profesorius, su kuriuo lavonas daug bendravo, jį vadino „mano lavonėlis“.

Įlipę į medį, žvirbliai dairosi.

Tuomet jų akys į pasaulį pradeda žiūrėti kitomis akimis.

Ilgesio jausmas persmeigia eilėraščio žodžius.

Interpretuojama ištrauka – tai Antano laiškas pusbroliui, kuris taip ir liko neišsiųstas.

Žvejui lieka tik žuvies nugarkaulis, bet jis lieka nenugalėtas ir orus.

Fortepijonas rašome j, nes nuo žodžio Jonas.

Žemė – viena iš planetų, kurios sukasi aplink pasaulį ir savo ašį.

Narkotikai kenkia kūnui, organizmui ir kitiems žmonėms.

Poetas šiame posmelyje įgauna slenksčio pavidalą, kuris būna tarp dviejų erdvių.

Eilėraštyje kalbama apie pasitikėjimą, nes kiekvienas veikėjas pasitiki po juo veikiančiu.

Jokūbas padaręs labai sunkų nusikaltimą save labai kankina ir graužia iš vidaus.

Dar yra kitų gyvūnų, mėsėdžių, kurie gerai išmano savo profesiją.

Pas mus Europoje yra irgi gyvūnų tik zoologijos sode.

Žmonės yra trijų rasių: baltaodžiai, juodaodžiai ir mulatai.

Bet senovė jau seniai baigėsi.

Indėnų šokiai, jei persirengia, būna žvėrimis, paukščiais, saule.

Jis liesas, bet protingas.

Kartais galima pamanyti, jog pasakotojas yra pabuvojęs bičių kailyje.

Vasaros pabaigoje auga uogos ir uogautojai, renkantys visokias uogas.

Ketvirtame posme veiksmas pereina prie transporto priemonių.

Eilėraštis yra parašytas optimizmu degančiomis akimis.

Jie turėjo daug skolų ir sūnų Jonuką.

Manau, kad Katrės gyvenimas sujaudino ne tik mane, bet ir kiekvieną širdį, kuri skaitė šį apsakymą.

Vingių požiūris į gyvenimą yra labai siauras ir pilkas.

Kitas Katrę supantis vyras yra Jono tėvas.

Į baltų kalbas įeina lietuviai, latviai, prūsai.

Eilėraštyje žmogaus būsena yra nerami, išsiblaškiusi, susimąsčiusi būtybė.

Slunkius sako, kad jam žiemos atostogų per mažai.

Nors ir neblogai pasivaišinę, būrai išlieka jautrūs savo darbo įrankiui – kumelei.

Galime suprasti, kad ne tik ši ištrauka, bet ir visa poema yra diktatinio pobūdžio.

Vienas žymiausių romantikų buvo M.Tartiufas, kurio žymus kūrinys yra „Kainas“.

Kita skerdžiaus pusė yra jautri.

Trečioje eilutėje subjektas negali užmigti.

Antrame posme įjungiamas būsimasis laikas.

Vaikų nuotaika nuliūdusi ir ginčijasi tarpusavyje.

Labai ryškiai šokinėja erdvė.

Vagį sugauna seklio intuicija.

Literatūrinis portretas – veikėjų charakterių išvaizda.

Čia vėl susilydo gamta ir žmogus.

Kaip ir visada, kviečiu votinti, komentuoti, subscribinti 🙂