Join the new world

ePinokis buvo „pagrandukas“, šeimoje visi jį ant rankų nešiojo. Bet vieną dieną jis pasakė, užteks, einu tėvynę vaduoti. Jam močiutė ir sako, kaip tu vaikelį prieš tankus eisi, o jis sako pamatysi...

Įsijungė ePinokis kompą, prisipirko Q1 bulkų ir kad pliekė tai pliekė.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Plikom rankom prieš automatus

Balandžio 20 d., spaustuvė Maironio gatvėje.
Pradžioje pateiksiu savo atsiminimus, parašytus praėjus keletui metų po aprašomų įvykių, o po to bus šių dienų vertinimas. Dabartinius prisiminimus ir vertinimus parašiau visiškai pamiršęs, kad išliko tie užrašai, todėl ir pateikiu du skirtingus šių įvykių aprašymus.
1990 m. balandžio 20 d
LKP su sovietų kariškių pagalba jau buvo pradėję vieną po kito užiminėti svarbiausių įstaigų pastatus, vieną kartą sakydami, kad tai darydami atstato teisėtą SSRS valdžią, kitą kartą – kad tas pastatas yra LKP nuosavybė. Tuo metu jau buvo susiformavusi savanorių organizacija, kuriai vadovavo Saulius S., Valdas S., Artūras M. Beveik kasdien svarstėme, ką čia tokio sugalvojus, kad visa tai liautųsi.
Spaudos rūmai jau praktiškai buvo užimti, bet ten mūsų savanoriai dar stovi atstatę priešgaisrines žarnas prieš Rusijos vidaus kariuomenės kariškius, o jie – užtaisytus „kalašnikovus“ atstatę į mus. LKP CK spaustuvėje Maironio gatvėje (mes ją vadinome tiesiog Maironio spaustuve) jie kontroliuoja tik įėjimus, prokuratūra irgi padalinta į dvi dalis – tarp jų ir mūsų, dar keli pastatai – taip pat palikti, be to, nežinia, ką dar komunistai sugalvos rytoj.
Negaliu garantuoti, kad aprašomos operacijos idėja šovė į galvą konkrečiai man, bet, manau, kad taip ir buvo. O jos vykdytojai buvo Saulius S. ir Valdas S. Idėja buvo labai paprasta ir tuo pačiu, galima sakyti, geniali. Mes atrinkome apie 50 patikimiausių savanorių, kuriems buvo parengta tokia užduotis: su padirbtais Maironio spaustuvės darbuotojų pažymėjimais 6 val. ryto pro kareivių postą įeiti į spaustuvę, užsidėti žalius raiščius su Gedimino stulpais ir blokuoti visus įėjimus į pastatą. Maironio spaustuvė buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių: pirmiausia, todėl, kad ji anksčiau tikrai nepriklausė TSKP ar LKP, taip pat ir todėl, kad mes Vilniuje praktiškai jau buvome praradę galimybę spausdinti bet kokį nepriklausomą laikraštį normalios spaustuvės sąlygomis. Tokia situacija turėjo būti nedelsiant keičiama.
Taigi mes ir 50 patikimų savanorių susirinkome nedideliame kambaryje ir pradėjome aiškinti savo planą. Tai buvo išvakarėse.
Negaliu prisiminti, kuris iš mūsų tai darė, ir atrodo, kad tame susirinkime manęs nebuvo. Greičiausiai visos instrukcijos jau buvo suderintos su Sauliumi S., bet gerai atsimenu tada vykusį pokalbį (gal buvau susitikęs su kuopų vadais, gal kas nors papasakojo).
Atsimenu, kaip vienas savanorių kuopos vadų manęs paklausė:„Jūs tikrai manote, kad tai duos naudos? Atsakiau: „Taip, nėra kito kelio, pats pagalvok. Visi gi matėte filmą apie Gandį, kaip jis iškovojo nepriklausomybę Indijai – fizinio nesipriešinimo politikos dėka. Jie protestuodavo susėsdami ant žemės, juos mušdavo, tempdavo, žalodavo, šaudydavo, o jie nė krust. Ir kuo dažniau jie tai darė, tuo labiau priešininkus išvesdavo iš kantrybės, tuo labiau pasaulis apie tai rašė. Indai tapo labai humaniška nacija, nors ji nėra vienalytė. Joje yra sighai, kurie yra labai karingi ir sudarė Indijos kariuomenės pagrindą, kaip galbūt ateityje žemaičiai turėtų sudaryti mūsų kariuomenės pagrindą. Bet ir sighai kantriai laukė ir žiūrėjo, kaip vystysis procesas. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Gandis priėmė labai teisingą sprendimą, kuris ir atnešė Indijai nepriklausomybę, nes pasaulinė visuomenė pradėjo spausti Angliją, smerkdama jos vykdomas represijas.“ Ir pabaigai sakau: „Mes taip pat turime išmėginti šį kovos būdą.“
Savanorių kuopos vadas man atsako: „Bet Tibete Kinija pasielgė priešingai, – pradėjo žudyti žmones, ir Tibetas iki šiol okupuotas, kaip ir Lietuva.“
Atsakau: „Mes negalime žinoti, kaip bus ir kas nutiks, todėl ir reikalingi savanoriai, kad galėtume išmėginti šį kovos būdą. Kito pasirinkimo, kito kelio šiandien nėra. Mes – maža tauta, ginklų neturime. Iki šiol, pasirinkdami protingą taktiką, daug laimėjome ir, manau, kad šiandien šis pasirinktas žingsnis būtų labai protingas. Reikia kalbėti su vyrais ir juos įtikinti, kad šis kelias yra tas, kuris esamoje situacijoje mažiausiai pareikalautų aukų.
Jei viskas pavyks taip, kaip suplanuota, apie tai sužinos visas pasaulis, žurnalistai jau važiuoja. Jei kurie nors žūsite, žūsite būdami beginkliai, o tai dar vienas realus žingsnis į Nepriklausomybę. Pasaulio visuomenė, jei tai įvyktų, turėtų labai aštriai sureaguoti ir Gorbačiovo nebelaikys Sovietų demokratijos „tėvu". Mes negalime kitaip sustabdyti pastatų ir įstaigų užgrobimo proceso, tuo pačiu – ir visos Lietuvos.“
Kuopos vadas atsakė, kad suprato, koks mūsų tikslas ir pasirinktas jo realizavimo būdas, kad parinks tuos vyrus, kurie savo noru sutiks išmėginti tokią taktiką.
Tiksliau neprisimenu, kas dar dalyvavo šiame pokalbyje. Atsimenu tik tiek, kad buvo tikrai ne mažiau penkių vyrų – skirtingų savanorių kuopų vadai – ir kad sakydamas, jog kalbėjo „kuopos vadas“ – tik apibendrinu, nes kalbėjo visi.
Išvakarėse buvo atrinkti savanoriai, sutikę dalyvauti akcijoje. Šiems vyrams esu dėkingas iki šiol, nes jie daug padarė, daug prisidėjo dėl Nepriklausomybės įtvirtinimo, daug padarė ir jų vadai. Jei ne ši akcija, šiuo metu negaliu net įsivaizduoti, kaip būtų pakrypę įvykiai. Keista, kad apie rengiamą operaciją nesužinojo KGB ir jos nesutrukdė, nes reakcija į šį mūsų išpuolį buvo visais atžvilgiais neadekvati.
Taigi išvakarėse anksčiau grįžau mano, nes maniau, kad jau viskas sutvarkyta. Tai buvo vienas iš vakarų, kai man pavyko anksčiau grįžti mano. Neatsimenu, ar buvo ši akcija suderinta su V. Landsbergiu, bet bent vėliau jis man nepriekaištavo.
Be galo išvargęs aš jau miegojau, kai staiga išgirdau A. Merkio balsą: kelkis. Per miegus atsakau, kad negaliu, kad viskas sutvarkyta ir kad manęs ten jau nebereikia ir eikit visi jūs... Tačiau A. Merkys vis tiek mane prikėlė.
Atėjo A. Merkys, Z. Vaišvila ir S. Steponavičius, gal buvo ir A. Butkevičius. Dar man galutinai neprabudus kažkuris iš jų klausia: „Tai darom ar ne?“ Aš paklausiau: „O kaip Landsbergis?“ Jie atsakė, kad viskas suderinta ir vėl, sėdėdami prie virtuvinio stalo, iš naujo ėmėme derinti rytdienos veiksmų detales.
Tuo pačiu metu kažkuris iš jų mane atkalbinėjo nuo šito plano, aiškindamas, kad, jeigu kas nors žus, kaip galėsime toliau gyventi, kaip žiūrėsime į akis jų artimiesiems. Atsakiau, kaip galėsim gyventi mes, jei turėjome šansą ir jo neišnaudojome. Diskusijos tęsėsi ilgai, bet vėliau pasakiau, kad prieš akciją reikia išsimiegoti, tuo labiau, kad prieš tai buvau nemiegojęs gal kelias paras.
Mūsų džiaugsmui, viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota. Savanoriai pateko į spaustuvės vidų 6 val. ryto, prieš keičiantis pamainai Maironio spaustuvėje, užsidėjo žalius raiščius su Gedimino stulpais ir atsistojo viešai prie visų pagrindinių įėjimų – į spaustuvę įleido tik tikruosius jos darbuotojus, o viduje blokavo bet kokį LKP atstovų judėjimą. LKP veikėjai įsiuto, už tokį apsižioplinimą kaltino vidaus kariuomenę.
Nepraėjo nei pusvalandis, o gal daugiau, gal žymiai daugiau, kol komunistai apsisprendė kokių veiksmų imtis, kai keli sunkvežimiai su kareiviais atvažiavo prie spaustuvės, bet tuo metu jau buvo sukviesti užsienio korespondentai, kurie negaišo laiko ir fiksavo visus įvykius, tuojau pat šias žinias perduodami Vakarų žiniasklaidai. Jiems tai buvo lyg saldainis, pateiktas ant lėkštutės.
LKP „ant TSKP platformos“ veikėjų nervai neišlaikė ir, nepaisant to, kad aplinkui zujo užsienio korespondentai, vidaus kariuomenės kareiviams buvo duota komanda įvesti tvarką. Kariškiai šoko iš mašinų ir su „bananais“ pradėjo talžyti visus civilius iš eilės. Zigmas Vaišvila su keliais savanoriais stovėjo šalia įėjimo į spaustuvę ir „priėmė“ pirmuosius smūgius. Zigmas buvo sužalotas, gavo keletą smūgių per nugarą ir, deja, smegenų sutrenkimą. Kiti, stovėdami nurodytose vietose, buvo mušami „bananais“, spardomi, tempiami. Vienas savanoris nuo smūgių gavo sunkią stuburo traumą (skilo keli slanksteliai), dar keliems buvo smarkiai sužalotos galvos. Per šį užpuolimą kariškiai tiek įsisiautėjo, kad, išlauždami duris, įsiveržė į vieno laikraščio redakciją ir sulaužė ne tik baldus, bet ir techniką, konfiskavo, o tikriau – pavogė jų įrangą. Dėl to vėliau kilo skandalas, nes redakcija iš esmės buvo priklausoma nuo LKP-TSKP. Taigi taip išėjo, kad jie nuniokojo saviškius.
O užsienio korespondentai nesnaudė – fotografavo ir filmavo visų akivaizdoje mušamus, talžomus, už kojų iš spaustuvės tempiamus savanorius. Jau tą pačią dieną visa tai buvo parodyta per CNN televiziją, o kitą dieną išspausdinta ir laikraščiuose.
Manau, kad ši akcija pavyko, nes jau kitą dieną prasidėjo derybos su kariškiais. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad aš šiose derybose dalyvausiu, bet, jau man į jas važiuojant kartu su A. Butkevičiumi ir Z. Vaišvila, buvo nuspręsta (kaip visada – neatsiklausus mano nuomonės), kad man jose dalyvauti nereikia, nes nesu AT deputatas, nors prieš tai viskas buvo suderinta su V. Landsbergiu... Žinoma, pajutau tam tikrą nuoskaudą, tuo labiau, kad per visą derybų laikotarpį prasėdėjau automobilyje, laukdamas kol sugrįš Vaišvila ir Butkevičius.
Derybos vyko Vilniaus sovietinės karinės prokuratūros būstinėje. Jos mums buvo sėkmingos, bet ne dėl mūsų diplomatinių sugebėjimų, o dėl to, kad visa Vakarų spauda, radijas ir TV tiesiog klykė apie įvykius Vilniuje. LKP-TSKP neturėjo kur dėtis, nes mes juos išprovokavome, o jie neturėjo laiko priimti apgalvotam sprendimui, gal ir nespėjo suderinti su Maskva. Jie nesitikėjo, kad mes panaudosime Gandi taktiką, buvo visiškai tikri, kad būsime ginkluoti ir kad pavyks tuos ginklus pas mus rasti. Bet nepavyko, nes mes jų dar ir neturėjome.
Ši akcija buvo tikrai beprotiška, bet ji nuostabiai pavyko. Per tas dienas mes pasiekėme daugiau, nei per kelis mėnesius prieš tai.

Prisimena Vilniaus miesto deputatas dim. plk. ltn.
Gediminas Jurčiukonis

Prisimenu apie Vilniaus miesto pirmosios tarybos deputatų vaidmenį organizuojant Parlamento gynybą. Jai mes ruošėmės jau nuo 1990 m. balandžio mėn., kai teko talkinti atgimimo savanoriams saugoti svarbius miesto objektus. Paminėsiu porą epizodų.
1990 m. balandžio 6–7 dienomis deputatai Vytautas Urbonas ir Gediminas Jurčiukonis kartu su kitais įgaliotais asmenimis (atgimimo savanoriais) gavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (toliau – Parlamento) užduotį apsaugoti Spaudos rūmų leidyklą ir palaikyti joje viešąją tvarką. Leidykloje tuomet buvo įsitaisiusi sovietų armijos milicija, kuri įvairiais būdais trukdė spaudos leidybai. 1990 m. balandžio 6 d. vakare visi 17-ka asmenų (Kęstutis Vilutis, Vidutis Subačius, Audrius Pečkys, Saulius Rudžionis, Skirmantas Stražnickas, Sigitas Šarkus ir kt.), padedant cecho darbininkams, pro pirmo aukšto langą pateko į pastatą. Tada pasidalinome į dvi grupes. Vytauto Urbono grupė pasikėlė į penktą aukštą, o Gedimino Jurčiukonio grupė liko budėti pirmame aukšte. Įsitaisę remontininkų patalpoje pradėjome po du patruliuoti. Netrukus susidūrėme su SA milicininkais ir, kadangi jų buvo daugiau, jie mus palaipsniui suėmė. Patalpino Civilinės gynybos patalpų rūsyje. Nepadėjo jokie įrodinėjimai, kad mes teisėtai vykdome užduotį, o mane, parodžius Vilniaus miesto tarybos deputato pažymėjimą, priskyrę ginkluotą sargybinį, nusivedė į koridoriaus galą. Po geros valandos jiems nusibodo mane saugoti atskirai ir leido būti kartu su grupe. Bandėme skambinti telefonu į Parlamentą ir pranešti apie savo padėtį, bet sargybiniai, buvę kitame kambaryje, tuojau atjungė mūsų telefoną. Po kažkiek laiko į mūsų kambarį įslinko tikriausiai karininkas, apsivilkęs „civilinį“ lietpaltį, ir pradėjo mus gąsdinti „kastuvėlininkais“ iš Stančiko bataliono. Mums į tai nereagavus, atėjo rusakalbis Civilinės gynybos darbuotojas ir pasiūlė bėgti iš to rūsio per langą. Atseit jis jau atrakino grotas ir praėjimas yra laisvas. Mes pareiškėme, kad kas įkišo mus į šitą maišą, tas tegul ir ištraukia.
Taip išaušo rytas. Negavę jokių žinių apie mūsų užduoties vykdymą, sujudo miesto tarybos deputatai organizavusieji budėjimą ryšiui su atgimimo savanorių grupėmis ir savivaldybe palaikyti. Neužilgo atvyko parlamento Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys Audrius Butkevičius ir mus išlaisvino. Toliau prasidėjo vadovybių derybos, kurios baigėsi sėkmingai. Atgimimo savanoriai galėjo budėti kartu su SA milicininkais, o leidybai daugiau niekas nebetrukdė.
Netrukus 1990 m. balandžio mėn. 20 dieną bandėme įvesti tokią pat apsaugą Maironio leidykloje ir palaikyti joje viešąją tvarką. Nors mūsų buvo net 63 (Artūras Merkys, Rimvydas Vaitiekūnas, Gintaras Mačėnas, Saulius Steponavičius, Rimantas Baltušis, Petras Gineitis, Skirmantas Stražnickas, Romualdas Balceris, Giedrius Papinigis ir kt.), tarp jų ir vienas miesto tarybos deputatas, tačiau SA milicininkai, gavę pastiprinimą, guminių lazdų smūgių pagalba mus išstūmė iš pastatų. Tada nukentėjo ne tik atgimimo savanoriai, – jų pareiškimai ir paliudijimai buvo įtraukti į M. Burokevičiaus, J. Kuolelio ir kitų baudžiamąją bylą –, bet ir Parlamento Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila.

Dabartinis įvykių vertinimas

Tai buvo praktiškai pirma operacija, kuri buvo iš anksto suplanuota ir atlikta. Ją planuojant dalyvavo Z. Vaišvila, A. Butkevičius, S. Steponavičius, A. Merkys ir gal dar keli asmenys, kurių dabar paprasčiausiai neprisimenu. Galutinis šios iš anksto suplanuotos operacijos rezultatas buvo tai, kad buvo pasiektas persilaužimas santykiuose su sovietų kariuomene, pirmiausia – dėl tolesnio pastatų užgrobimo bei dėl jų apsaugos.
Operacijos išvakarėse žinojome, kad į Lietuvą vėl atvyksta daug užsienio žurnalistų, todėl kilo idėja tokią situaciją išnaudoti. Iš pradžių buvo siūlomi keli objektai, bet pagrindinis principas buvo tas, kad reikia užimti objektą, kuris yra užimtas sovietų vidaus kariuomenės ir kuriame šiuo metu nėra savanorių apsaugos būrių, o ne taip, kaip Spaudos rūmuose. Pasiruošimas operacijai vyko keletą dienų ir iki paskutinio momento nežinojome, ar ją tikrai darysime, ar ne, nes buvo daug abejonių. Pirmiausia – ar verta taip rizikuoti.
Operacijos planas buvo toks:
1. Atrinkti 30 savanorių ir jiems išaiškinti, kas jų laukia blogiausiu atveju. Tokie savanoriai, pasiryžę viskam, buvo atrinkti;
2. Pagaminti šiems savanoriams Maironio spaustuvės darbuotojų pažymėjimus ir, kai spaustuvės darbuotojai vyks į darbą iki 7 valandos ryto, kartu su jais pakliūti į spaustuvės teritoriją kaip šios spaustuvės darbuotojai. Įėjimą į spaustuvę kontroliavo sovietų vidaus kariuomenė;
3. Sutartą valandą viduje esantys savanoriai turi užsirišti tam specialiai pagamintus raiščius ir pradėti kontroliuoti patalpas viduje, nieko neįleisti ir neišleisti, jei kas neturi specialaus leidimo. Sovietų vidaus kariuomenės kariai, aišku, tokio leidimo neturėjo.
Toks buvo operacijos planas. Balandžio 20 d. išvakarėse dar daug diskutavome, bet prie galutinės išvados, sprendimo nepriėjome. Dar trūko kai kurių pasiruošimo elementų. Balandžio 19 d. vakarą nuo beveik bemiegių naktų prieš tai buvau labai išvargęs ir tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kada grįžau nakvoti namo. Kaip jau minėjau, apie 24 valandą pas mane atvyko Z. Vaišvila, A. Merkys, S. Steponavičius ir prižadino jau gerai įmigusį. Jie pareiškė, kad viskas paruošta, akciją galima vykdyti, ir reikalavo paskutinio mano pritariamojo žodžio. Po to, kai galutinai buvo išsiaiškinta, kokie paskutiniai pasiruošimai atlikti, pritariau šiai operacijai ir, paskambinęs V. Landsbergiui, pranešiau, kad darome ir vėl nugriuvau miegoti.