Join the new world

ePinokis perskaitė Migasss „Lietuvos balse“ atsišaukimą eLietuvos savanoriams http://www.erepublik.com/en/article/-cp-lietuvos-stiprinimo-planas-visuotinis-bazook-sura-scaron-ymas--1947573/1/20 Oi kokia puiki idėja ePiliečiams pademonstruoti savo vienybę ne žodžiais ar darbais ir prisiminė ePinokis savo sapną apie senelio žygdarbius sunkiais laikais...

eRedakcija dabar turi pilną juodraštį iš ePinokio senelio dienoraščių, bet tas rūpužė jų netvarko, nes turiu jums skaitytojams prisipažinti, kad jis badauja, savo pagamintas Q1 bulkas sugraužia per kelias minutes, nes jam liepiama vis kažką nuveikti, o jau su ginklais , tai visiškas krachas. Taigi skaitytojai, jei norit dažniau gauti tuos įdomius tekstus turite susiprasti kaip padėti ePinokiui, kad jis suredaguotų savo tekstus spaudai.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius.
Pradžia. Prieš Sausio 8d.
III dalis

Kiti veiksmai tą vakarą

20.00 val.
Patikrinau, ar sugrįžo visi Apsaugos skyriaus darbuotojai, kurie buvo išleisti persirengti dviem valandoms į namus. Vieno trūko, bet po 5 min. ir šis atsirado. Perskaičiau jo raportą. Aiškino, kad vėlavo visuomeninis transportas. Pasiteisinimas buvo priimtas.

AT rūmų komplekso apsaugos viršininkui daviau nurodymą liepti dviem trečdaliams vyrų eiti miegoti ir išleisti 2 darbuotojus patruliuoti aplink rūmus, kas 15 min. tikrinti ryšį.

Vietiniu telefonu buvau iškviestas pas Vytautą Landsbergį, paaiškinau, kaip yra ruošiamasi, ir pasakiau, kad agentai dar negrįžo iš gamyklų, kur šiuo metu vyksta rusakalbių susirinkimai, kad kariškiai radijo eteryje nėra aktyvūs, o KGB dirba labai aktyviai, panašu, kad seka mano agentus. Paprašė užeiti po valandos. Pokalbis vyko tarpduryje, nes kabinete visas stalas buvo apsėstas deputatų.

Nuėjau į radijo ryšio patalpas, kurios buvo ketvirtame aukšte, išklausiau pranešimų, liepiau ieškoti naujų kanalų, kuriais galėtų priešininkai perduoti savo nurodymus. Regis, tuo metu budėjo Rytis Žumbakis, kuris man atsakė: „Bus padaryta, šefe…“

20.30 val.
Į mano kabinetą įeina Andrius Tučkus su Fransuaza Thom, – jie ką tik grįžo iš Rygos. Fransuazai pavyko gauti interviu iš Viktoro Alksnio (Latvijos respublikos jedinstvininkų lyderio), kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad premjerės Kazimieros Prunskienės ką tik skelbtas kainų pakėlimas buvo iš anksto suplanuotas, ir tai bus pretekstas Maskvai pareikšti, kad naujoji valdžia yra neteisėta ir nepajėgi susidoroti su esama situacija. Iš karto nuvedžiau juos pas Vytautą Landsbergį.



Prieš 21.00 val.
Sugrįžta operatyvinis darbuotojas Zigmas Slušnys po susitikimo su savo agentu. Jis atneša ir man paduoda rytdienos peticijos projektą, kurį iš karto nunešu V. Landsbergiui. Perskaito. Klausia, ar ne laikas kreiptis į tautą. Sakau – ne, nėra dėl ko. Pirma reikia atšaukti Vyriausybės nutarimą. Kabinete kilo ginčas tarp deputatų. Išėjau į savo kabinetą. Per radiją operatyvininkams liepiau automobiliais apvažiuoti pačias karščiausias vietas.

21.20 val.
Pasipylė telefono skambučiai su įvairiausiais pranešimais iš agentų ir šiaip žmonių; sekretoriatas nespėja fiksuoti jų pranešimų.
Pokalbyje su Gintaru Kupčinsku kažkodėl prasidėjo aštri diskusija, ką ir kaip reikia daryti. Jis nelabai tikėjo, kad rytoj gali įvykti rimtas susidūrimas. Jam parodžiau visus gautus pranešimus ir pasakiau, kad Valdas Savukynas, kitas mano pavaduotojas, dabar toliau kontroliuoja ir apdoroja gaunamus pranešimus, todėl jam pavedžiau rūpintis AT pastatų komplekso apsauga. G. Kupčinskas nuėjo apžiūrėti ir įsitikinti, ar veikia priešgaisrinės vandens žarnos, bei patikrinti kaip atlieka savo darbą postai prie įėjimų į AT pastatus.

22.00 val.
Grįžta kiti anksčiau išsiųsti kontržvalgybos pareigūnai. Informacija kartojasi; išsiunčiau juos vėl kitų šaltinių tikrinti, nes negalėjau patikėti, kad M. Misiukonis teisus, jog jedinstvininkai rinksis tik 9 valandą, o ne šeštą ryto, kaip teigia mūsų informacijos šaltiniai. Vėliau paaiškėjo, kad M. Misiukonis specialiai mėgino dezinformuoti, nes buvo aiškus tikslas – užgrobti iš pat ryto AT pastatus.

22.00 val.
Mane vėl iškviečia Vytautas Landsbergis. Atėjęs pamačiau, kad pas jį jau yra atėję Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius. Vėl iš naujo aptariame rytdienos veiksmų planą, aš juos informuoju, kas jau yra pakviesti atvykti 6 valandą ryto. A. Butkevičius prižadėjo atsiųsti savo karių kuopą.

23.00 val.
Vaišvila ir Butkevičius ateina į mano kabinetą, pokalbis dėl rytdienos veiksmų tęsiasi. Paskambina P. Liubertas ir sako man, kad daugiau kaip 15 milicininkų duoti negali, – toks ministro nurodymas, o apie 9 valandą pastiprinimui atvyks keli autobusai su milicininkais kursantais ir „Omono“ padalinys. Sutarėme, kad „Omono“ padalinys bus dislokuotas antro aukšto bibliotekoje, kad žmonėms nekristų į akis, ir kad juos įleisime pro atsargines duris, kad niekas nepamatytų. Petras Liubertas buvo labai nuoširdus, jis man patiko iš ankstesnių susitikimų. Jis vėliau, sausio 13 dieną, organizavo, kad AT ketvirtame aukšte būtų pastatytas kulkosvaidis. Vėliau kurį laiką net bendravome šeimomis.


Romualdas Ozolas ir Bronius Genzelis AT pastate per Sausio įvykius

23.30 val.
Pas mane į kabinetą užeina deputatai ir klausia, ar tikrai rytoj tai įvyks. Sakau, kad nežinau, kas įvyks, bet kad bus keliasdešimt tūkstančių piktai nusiteikusių žmonių, tai tikrai. Užėjo Virgilijus Čepaitis pasitarti, kaip rytoj reikėtų elgtis deputatams. Jam atsakiau, kad pirmas jų tikslas – atšaukti kainų pakėlimą. Kitaip iš visuomenės palaikymo negausime.

Dabar, jau net 2011 metais, K. Prunskienė vis dar aiškina, kad kainų pakėlimas buvo būtina priemonė, nes kitaip būtų žlugusi mūsų valstybė. Tik kažkodėl ji nesupranta, kad kainų pakėlimas buvo atšauktas, o valstybė nesužlugo. K. Prunskienė iki šiol nenori pripažinti, kad tik dėl jos tuometinių veiksmų žuvo 14 žmonių prie TV bokšto.

24.00 val.
Surinkau Apsaugos skyriaus padalinių vadus. Dar kartą aptarėme rytdienos veiksmų planą ir apsaugos išdėstymą, patikrinau, koks žmogus į kokį postą paskirtas. Buvo sudarytas rezervas, maždaug apie 80 žmonių, tai yra visi likusieji, kurie neprivalėjo budėti savo postuose. Tuo metu skyriuje tarnavo apie 120 pareigūnų. Kažkodėl galvojome, kad jedinstvininkai mėgins įsiveržti pro pirmų rūmų šoninį įėjimą nuo fontano pusės. Iki tos dienos nevyko joks mitingas, piketas ar žmonių sambūris prie oficialaus įėjimo į AT pastatą bei jo vidiniame kieme.

Tik kai ryte pamatėme ateinančią minią, supratome, kad jie neis prie šoninių durų. Kadangi rezervas jau buvo surinktas pirmo aukšto hole, jiems beliko tik išeiti pro duris ir išsirikiavus susikabinti rankomis, taip suformuojant gyvą žmonių grandinę. Niekas tada nesitikėjo, kad atėjusieji bus agresyvūs, nes iki tol vykę mitingai buvo taikūs ir drausmingi iš abiejų barikados pusių. Bet ne šį kartą. Kaip vėliau supratom, tarp paprastų mitinguotojų dalyvavo ir apie 200 kursantų iš Vilniaus aukštosios radijo technikos mokyklos, prie jų prisijungė kiti radikalūs mitingo dalyviai, – jie ir pradėjo visus raginti imtis aktyvių veiksmų. Šie riaušininkai metalinius strypus buvo apsukę laikraščiais, kad niekas neįtartų, todėl smūgiai buvo skaudūs, – keli Apsaugos skyriaus darbuotojai nuo to nukentėjo. Gal jų veiksmus stabdė dar ir tai, kad buvo filmuojama pro visus AT antro aukšto langus, o gal jie nebuvo gavę aiškaus įsakymo dėl veiksmų iki įsiveržimo.

Šio susirinkimo metu pranešiau, kad atsirado įvairių slampinėjančių tipų ir liepiau kontržvalgybos pareigūnams atvirai eiti prie jų ir nesislepiant stebėti, ką jie daro, nes ką tik gavau pranešimą, kad KGB agentai dirba prie pat AT pastato aplinkinių erdvių. Būtent ši informacija ir sukėlė daugiausia nerimo, nes jei jau KGB agentai išvakarėse nagrinėja situaciją, tai akivaizdu, kad visus rytdienos veiksmus planuoja ir kontroliuoja Maskva ir kad tam duotas aukščiausias Maskvos vadovybės leidimas. Tai dar kartą patvirtino, kad Fransuaza Thom yra teisi dėl savo hipotezių, kurias padarė po susitikimo su Alksniu.

Čia būtina paminėti, kad vienas iš Ryšių tarnybos darbuotojų jau buvo „nulaužęs“ KGB seklių šifravimo kodą ir todėl mes galėjome tiksliai žinoti, ką ir kur jie daro. Vienas iš ryšių tarnybos darbuotojų buvo paskirtas nuolat klausytis jų pokalbių. Kadangi žmonių neužteko, tai ryšių darbuotojai pasikvietė savo kolegas, draugus, kurie budėdavo prie šio aparato. Aš šį faktą, kad būdavo kviečiami papildomai asmenys budėjimui Ryšių tarnyboje, buvau visai pamiršęs, bet man tai buvo priminta per 2011 01 12 susitikimą su ATAS darbuotojais Seimo surengtame renginyje.

Liepiau pereiti patruliui rūmus ir patikrinti, ar nėra pašalinių žmonių AT rūmuose. Po to dar keli pokalbiai su Vytautu Landsbergiu apie rytdieną bei išankstinius pasiruošimus. Jis paklausė, ar gali važiuoti kelioms valandoms į namus. Pasakiau – taip, bet apie septintą turi būtinai grįžti, tą pakartojau jo asmeninei apsaugai. Kas tą naktį su juo budėjo iš asmens apsaugos darbuotojų, dabar nepamenu, – gal jie perskaitę šį tekstą prisimins ir papildys jį.

Sausio 8 d., 01.00 val.
Mano kabinete susirinko analizės skyriaus darbuotojai su V. Savukynu priešakyje. Aptarėme įvairias galimas provokacijų formas. Jau tada kažkuris iš jų pastebėjo, kad gali būti ir agresyvių veiksmų ir kad tam turime pasiruošti. Neatsimenu dabar to tiksliai, ar tikrai tada daviau nurodymą, ar vėliau, bet dviem asmens sargybiniams, kurie turėjo teisę turėti šaunamąjį ginklą, liepiau nuo 6 ryto būti I rūmų pirmo aukšto hole. Dėl viso pikto.

03.00 val.
Diskusijos buvo ilgos ir kai visi išėjo, išvėdinau kambarį, įsijungiau stalinę lempą. Atsisėdęs į fotelį pradėjau snausti. Mintyse iš naujo viską perkračiau, ar iš tikrųjų viskas padaryta, ką galima padaryti, turint tuos resursus, kuriuos turėjau tuo metu. Viena buvo aišku, kad kol nebus matyti, kieno pusėje lemiama jėga, policija nesikiš. Taip ir nutiko – po to dar kartą jau viešai keikiau M. Misiukonį.



03.30 val.
Vietiniu telefonu Tadas Vyšniauskas pranešė, kad sovietų kariškiai darosi aktyvūs, tikrina savo postus ir derina radijo ryšį. Taip, tai buvo ženklas, kad rytoj gali įsikišti ir kariuomenė. Pasakiau, jei kareiviai dar labiau suaktyvės, tegul nedelsdamas skambina.

Iš karto visi miegai išlakstė ir jau nebegalėjau snausti. Žinojau, kad reikėtų paskambinti V. Landsbergiui, bet tuo pačiu žinojau, koks jis yra išvargęs. Gal net kelis kartus buvau pakėlęs ragelį ir vėl jį padėjęs, suvokdamas, kad nieko realiai nevyksta, o vien tik signalus dėl galimos situacijos galėsiu pranešti ir ryte, jam atvykus į AT rūmus, arba kraštutiniu atveju pranešiu jo asmens sargybiniams.

Vieną dalyką reikia dabar prisipažinti – niekad nežinojau, kur miegojo kiti Apsaugos skyriaus darbuotojai. Tuo metu tuo nesidomėjau ir nebuvo kada, tik dabar suprantu, kad virš šimto žmonių turėjo kažkur miegoti. Žinojau, kad yra vienas tam skirtas kambarys, kur ant čiužinių galėjo tilpti apie dešimt žmonių, o kur kiti miegojo tik dabar apie tai susimąsčiau.

05.30 val.
Savaime prabudau iš snaudulio, užsikaičiau su „gyvatuke“ vandens, užpyliau ant tirpios kavos grūdelių ir išgėriau puodelį. Nuėjau į tualetą, kuris nebuvo arti mano kabineto, pakeliui pasilabindamas su jau prabudusiais Apsaugos skyriaus darbuotojais, kurie ilsėjosi ant fotelių. Apsiprausiau veidą ir grįždamas pastebėjau, kad jau visi yra prabudę ir rikiuojasi į grupeles. Kai sugrįžau į savo kabinetą, užėjo Saulius Steponavičius ir pasakė, kad kontržvalgybininkai su automobiliais bus numatytuose taškuose po pusvalandžio. Jie turėjo per radijo ryšį mums pranešti, iš kur pajuda jedinstvininkų kolonos ir kiek realiai jų yra.

tęsinys kitame numeryje