Join the new world

ePinokis paskaitė eIstorines eKarų ePasaulyje eApžvalgas, kurias pateikė Asirgitawe „Is papkes“ http://www.erepublik.com/en/article/kar-ap-valga-1516--1945728/1/20. Puikus darbas, puikus karo istorijos apžvalgininkas, kai kas ten kažkokių kabliukų ieškojo, bet jiems atsakyčiau, kad tegu patys tokį darbą atlieka, o paskui jau būna kritikais. Tuomet autorius į jų pastabas reaguos normaliai. O kai kritikuoja lygiavertis, tai labai autoriui tokios pastabos tampa svarbios.

eRedakcija dabar turi pilną juodraštį iš apinokio senelio dienoraščių, bet tas rūpužė jų netvarko, nes turiu jums skaitytojams prisipažinti, kad jis badauja, savo pagamintas Q1 bulkas sugraužia per kelias minutes, nes jam liepiama vis kažką nuveikti, o jau su ginklais , tai visiškas krachas. Taigi skaitytojai, jei norit dažniau gauti tuos įdomius tekstus turite susiprasti kaip padėti ePinokiui, kad jis suredaguotų savo tekstus spaudai.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius.
Pradžia. Prieš Sausio 8d.
II dalis


Sausio 7 d., 22.00 val. susisiekiau su Kauno savanoriais, – jie prižadėjo nuo 60 iki 100 vyrų 8 d. 6.00 val., bet atvyko vėliau ir kulminacijos laiku buvo dislokuoti kaip rezervas. Ko gero, tą dieną ir prasidėjo „dvivaldystė“ dėl AT pastato gynybos. A. Butkevičiaus tikslai man iki šiol yra neaiškūs, nebent jis norėjo politinių dividendų. Mano tikslas buvo realiai apginti parlamentą, todėl neprieštaravau dėl funkcijų pasidalinimo. Vėliau Apsaugos skyriaus pavaldumui atvyko kauniečiai iš kovinių sporto šakų klubo, vadovaujami Romo Vitkausko.

AT apsaugos skyriui teko labai sunki užduotis – komendantinės pareigos, tai yra stebėti visą AT pastatų kompleksą bei jame esančius savanorius. Ši grupė rinko ne vietoje paliktus ginklus, sprogmenis, „kokteilius“ ir t.t. Netrukus visi savanoriai žinojo, kur kreiptis, kad atgautų savo ginklą ir amuniciją. Paprastai Apsaugos skyriaus komendantinis patrulis jau po Sausio įvykių nebežadindavo savanorių, o tiesiog surinkdavo jų numestą amuniciją ir laukdavo, kada užmigėliai ateis jų susigrąžinti. Juos atiduodavome draugiškai. Tikslas buvo vienas, tik ginklų nebuvo galima mėtyti bet kur.
Bet tai buvo vėliau.

Štai Jonas Gečas save skelbia pagrindiniu AT gynėju, o aš galiu pasakyti, kad jis buvo tik tas, kuriam buvo pavesta sukontroliuoti ateinančius ginti parlamentą žmones.

Apsaugos skyrius vykdė ir visų įeinančių bei išeinančių kontrolę. Niekas negalėjo patekti į AT pastatą be Apsaugos skyriaus žinios.
Štai kuo galiu apkaltinti J. Gečą – tai iš anksto organizuotomis provokacijomis. Tos bylos kopija yra iki šiol.

Istorija taikos metu būtų tarsi ir paprasta, bet kai per sausio įvykius į AT apsaugos darbuotojus nukreipiamas lazerinis taikiklis, tai nebe juokai, ir kaip tik tokį įsakymą davė J. Gečas. Iš karto kreipiausi į K. Motieką po šio įvykio, o tas pasakė, kad čia vaikiški žaidimai.

Na, dabar norėčiau paklausti K. Motiekos, jei į jį bus nukreiptas lazerinis taikiklis, ar tu mane išteisinsi už smulkų chuliganizmą be jokios bausmės?
Bet tuomet buvo ne juokai ir tai buvo sąmoningai organizuota, gerai kad mes susilaikėme nepradėję šaudyti, nes būtų žuvę visai nekalti žmonės vardan J. Gečo eksperimento.

Dažnai manęs klausia, kodėl nemėgstu J. Gečo – štai ir pateikiau jums atsakymą.

Sausio pabaigoje įvyko dar vienas akibrokštas, kuriame dalyvavo ne tik J. Gečas, bet ir A. Butkevičius bei Č. Jezerskas.

Ryšininkai kasdien tikrindavo savo antenas, nes reikėdavo pasukti jas reikiamu kampu ir panašiai, todėl kasdien jie lipdavo ant stogo. Atsimenu tik tai, kad tą dieną buvo atvykusi iš Maskvos komisija dėl Sausio įvykių tyrimo.


Kaip visada užlipę ant stogo ryšininkai pamatė, kad visos jų antenos apkabinėtos sprogmenimis ir bet kokiam snaiperiui pataikius į sprogmenį, visos antenos būtų nušluotos ir taip sąlyginai AT prarastų ryšį su pasauliu. Tuo metu daug kas nežinojo, kad atsarginės ryšio stotys yra už AT pastato ribų, tai organizavo ryšininkai.

Labai svarbi viso šio incidento detalė, kad tuo metu atvyko komisija iš Maskvos. Aišku, Tadas Vyšniauskas iš 4-ojo aukšto nusileido į 3-ąjį, kur buvo dislokuotas AT savanorių gynybos štabas, buvo pasipiktinęs ir pradėjo reikšti savo protestus ir nepasitenkinimą J. Gečui. Nežinau viso to pokalbio eigos, bet pas mane atbėgo T. Vyšniauskas, visas suprakaitavęs ir uždusęs, (mano kabinetas buvo taip pat tame pačiame pastato 3-ajame aukšte) ir man pasakė, kad į jį buvo įremtas užtaisytas pistoletas ir, kad J. Gečas, A. Butkevičius bei Č. Jezerskas grasino jį nušauti, jei prasitars kam nors dėl antenų užminavimo.

Aš buvau tuo momentu užmiršęs, kad pas AT pirmininką kabinete yra delegacija iš Maskvos. Įsiveržęs į kabinetą pakankamai garsiai pradėjau dėstyti apie susidariusią situaciją. Č. Stankevičius mane timptelėjo už rankos ir tik tuomet atsitokėjau ir susivokiau, kur esu, ir kas yra aplinkui mane.
Šį „nesusipratimą“ vėl užglaistė, bet man iki šiol neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent ši diena. Pakankamai reikšminga diena. Ši komisija buvo sudaryta iš demokratinių Rusijos atstovų, bent dauguma, – gal Maskva norėjo juos išžudyti mūsų rankomis ar panašiai, kas dabar žino.

Yra dar viena maža detalė. Vienas mano operatyvininkas – Jonas Balsys, kuris iš ryto buvo nusiųstas stebėti kaip atvyksta komisija į Vilnių, geležinkelio stotyje buvo pagrobtas KGB ar kitų Rusijos spec. tarnybų ir buvo verčiamas papasakoti apie Apsaugos skyriaus naudojamas tolimo ryšio priemones. Prieš jį buvo panaudotas smurtas, gal todėl, kad viskas jiems, mūsų priešininkams, sužlugo. Jis buvo vėliau išmestas miesto pakraštyje su užrištomis akimis ir smarkiai sumuštas.

Tad natūraliai iškyla klausimas: kokie dideli žaidimai buvo žaidžiami tą dieną, kas buvo tik pėstininkai, kas organizatoriai? Šio atsakymo neturiu iki šiol. Papasakojau jums tik įvykius. Išvadas darykite patys.
Kažkodėl per visus Sausio įvykius, vienintelis A. Butkevičius yra sulaikomas „Omono“ patrulių ir lengvai paleidžiamas, o po to labai pasikeičia, tampa agresyvus, bent man taip atrodė. Gal jo mama ir pasakytų, kad jis nepasikeitė, bet ir pirmieji jo bendražygiai iš Kauno man sakė tą patį, ką dabar sakau aš.

Atsakymus, man atrodo, jūs rasite patys, kai žinosite tuos faktus, kurie man žinomi. Dar 1990 m. balandžio mėn. A. Butkevičius man siūlė stoti pas jį į tarnybą ir būti lygiaverčiu. Po to ir tuomet A. Butkevičius nuolat mane provokavo, tai nutaikydamas mane sutikti laiptinėje, tai tualete ir panašiai. Ir visada sakydavo tą patį, – kam tu gini V. Landsbergį, mes dviese galime daug ką nuveikti.

Jis nesuprato vieno dalyko, kad aš atėjau tarnauti Lietuvos nepriklausomybei ir manęs visiškai nedomino valdžia, kaip nedomina ir dabar. Atėjau ginti ne V. Landsbergį, o Aukščiausiąją Tarybą ir jos vadovus, bet to negalėjau daryti po 1992 metų rinkimų, nes į valdžią atėjo visi buvę „raudoni“, nomenklatūros ir biurokratijos atstovai, jiems Lietuvos laisvė buvo reikalinga tik tam, kad Maskva negalėtų kontroliuoti jų reikaliukų ir prašyti savo dalies iš pelno. Taip, aš tada viską supratau ir prieš tai kovojau, tad kaip galėjau jiems tarnauti.



Galbūt A. Butkevičius, kaip buvęs narkologas, nebesugebėjo įsivaizduoti, kad gali būti žmonės, kurie yra nepriklausomi ir nepasiduoda jo įtakai. Taigi jis nuolat mane išmėgindavo ir neleisdavo man atsipalaiduoti. Gal apskritai tai išėjo į gera. Dabar sudėtinga pasakyti, koks konkrečiai faktorius turėjo lemiamą įtaką vienam ar kitam veiksmui.

Sausio 7 d. apie 22 val. paskambinau Vilniaus savanoriams, kuriems tuo metu vadovavo Artūras Merkys.

Vilniaus savanoriai pažadėjo apie 30 vyrų su žaliais raiščiais 6.00 val. Tai buvo budintis rezervas. Pažadėjo, kad nuo 7 val. ryto kvies kitus atvykti, nes toks yra susitarimas su jais. Tuo metu toks atsakymas buvo suprantamas, nes tada dar neįsivaizdavom, kokios jedinstvininkų pajėgos susirinks prie AT, o ir M. Misiukonis įnešė šiokią tokią sumaištį teigdamas, kad visi rinksis tik 9 valandą ryto. Kažkuria savo dalimi juo tikėjau, nes buvau tikras, kad jis su jais turi betarpišką ryšį. Nebuvau paranojikas, bet atsargumo priemonių vis tiek ėmiausi, atkreipdamas dėmesį į mūsų kontržvalgybos gautus duomenis.

Kiti veiksmai tą vakarą