Join the new world

ePinokis labai apsidžiaugė jungtinių pajėgų pergale prieš eRumunus, 4 šalį pagal reitingus. Tai tiesiog puiku, bet paskaitęs, bet paskaitęs ePrezidento Migasss derybas su baltarusiais, kuriems padėjo ir eBulgarai, pajuto kokį spaudimą jie daro tiesiog per grasinimus ir reikalaudami iš eLT žemių už dyką. Taip neturi būti.

Kaip mes tada gyvensime, kaip ekonomiką kelsime, su kuo kariausime ir ką valgysime. Ir pajuto ePinokis, kad jau dabar jį alkis aplankė, o batonų jau nėra. Viskas jau mušiams buvo išeikvota.

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Apie Sausio įvykius.
Pradžia. Prieš Sausio 8d.




K. Prunskienė dažnokai važiuodavo į Maskvą, nes tik ją vieną, atseit, pakentė M. Gorbačiovas, bet grįžus iš Maskvos jai vis kildavo staiga naujų idėjų. Viena iš tų buvo kainų atpalaidavimas ir perėjimas prie rinkos ekonomikos, ne palaipsniui bet staiga. Šio sprendimo pasekmių teko laukti tik kelias dienas. Prieš pačius dar įvykius jau žinojom, kad tai yra signalas komunistams stoti į kovą. Taigi toliau apie šiuos įvykius.
Sausio 7 d. 19 val.

Buvo gauta tiksli informacija iš agento (slaptai mums padedančius asmenis vadindavome „agentais"), kad rusakalbiai iš sukarintų gamyklų (didžioji dauguma darbininkų buvo rusakalbiai, specialiai atvežti į Lietuvą pagal dar Stalino ar Molotovo sukurtą nutautinimo programą) susirinks 8 d. 8.00 prie parlamento. Šią informaciją pranešė Z. Slušnio agentas. Taip pat buvo pateikti pirmieji peticijų variantai, kuriuose dominavo tokios nuostatos, kad AT yra neteisėta, ir jos sprendimai yra neteisėti. Man jau tada įstrigo, kad Vyriausybė nebuvo niekuo kaltinama, – taikinys buvo AT. Tuomet savaime atsiranda natūralus klausimas: kodėl? Kainas pakėlė LR Vyriausybė su K. Prunskiene priešakyje, o protestai vyksta prie AT.
Atsakymas labai paprastas, – kainų pakėlimas yra tik pretekstas kelti riaušes, ir AT apsaugos skyrius buvo apie tai informuotas dar sausio 6 d. Maskvai kliuvo AT, o ne Vyriausybė, tuo labiau, kad prieš šiuos įvykius K. Prunskienė lankėsi Maskvoje. Todėl jedinstvininkai ir gavo nurodymus šturmuoti AT, o ne Vyriausybę. Kitaip logiškai viso to paaiškinti neįmanoma. Be to, ši jedinstvininkų akcija parodė, kad penktoji kolona tuo metu akivaizdžiai egzistavo. Kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti, kodėl jie vykdė tuos veiksmus, kuriuos vykdė, o ne tuos, kuriuos kaip profsąjungai reikėjo vykdyti, tai yra, protestuoti prie Vyriausybės rūmų. Jeigu ta pati jedinstvininkų minia būtų atakavusi Vyriausybės rūmus, jie būtų buvę užimti be jokių problemų ir, manau, tai jiems būtų pavykę pirmu mėginimu, bet taikinys buvo kitas. Kas parenka taikinius miniai? Ko gero į šį klausimą atsakinėti net neverta. O štai tuometinei komisijai klausimų kilo. Vaizdžiai pasakius, jie manęs neapkaltino, kad esu slaptas KGB agentas, bet norėjo apkaltinti, kad bėgiojau pas juos ir derinau bendrus veiksmus, derinau, kiek turi būti aukų po jų atliktos akcijos prieš TV pastatus. Ta komisija pradėjo veikti kelias dienas po įvykių, nuo jų klausimų man tiesiog stojosi piestu plaukai, bet, būnant toje komisijoje, man praktiškai neleisdavo net žodžio pasakyti, jie man skaitydavo kaltinimus iš savo raštų ir galimus mano atsakymo variantus, – jaučiausi tarsi būčiau tarp KGB karininkų.
Žiūrint į savo bendražygių sąjūdiečių veidus girdėti tokius kaltinimus iš jų lūpų, buvo žiauru. Tuomet, ko gero, supratau, kaip NKVD kaltino bendradarbiavimu partizanams artimus žmones. Tada taip pat supratau, kodėl šie žmonės neleido man kalbėti per Sąjūdžio suvažiavimą, ir nuo tol buvau labai atsargus, dalindamasis savo nuomone.
O kai 1992 metų pavasaryje mane iškvietė į AT tribūną pasiaiškinti dėl savo interviu per LRT, viskas galutinai sustojo į savo vietas.
Ir tada supratau, kad demokratinės taurios jėgos pralaimėjo. Valdžios troškimas nugalėjo.

Zigmas Slušnys pranešė pavakaryje, kad jau veža „jedinstvininkų“ reklamaciją rytdienai ir žino, jog jie eis prie AT pastato organizuotai, norėdami nuversti dabartinę AT valdžią. Taip pat jis pranešė, kad šiam tikslui organizuojami visi darbininkai „sąjunginėse gamyklose“. Kartais buvo leidžiama tai pranešti į tiesioginį eterį pakeitus bangos dažnį. Taip šį kartą ir įvyko. Apie Apsaugos skyriaus ryšių galimybes galėsite paskaityti kitame skyriuje „Apie radijo ryšį“.
Toks pranešimas mane suneramino ir iš karto nuėjau link AT pirmininko. Neatsimenu, ką jis tuo momentu konkrečiai veikė, bet žinojau, kad teks laukti, kol pakels galvą, tuo pačiu žinojau, kad kol AT pirmininkas teiksis pakelti galvą, atsišaukimas, jau bus mano rankose. Taip ir atsitiko.
Tiksliai nepamenu, kokią frazę jis man pasakė pakėlęs galvą nuo popierių: a, tai tu čia, kas nutiko, ko nori, ar panašiai – tai nesvarbu, tuo metu tai buvo nesvarbu. Tuo metu AT pirmininkas buvo nepriklausomybės simbolis, o aš buvau tik vykdytojas jo idėjų, kurias jis man pavesdavo mano kompetencijos ribose.
Sausio 7 d., maždaug pusvalandis prieš pokalbį su M. Misiukoniu
AT pirmininkui vėl iš naujo aiškinau, kad kainų pakėlimas yra provokacija, kad turime žinių iš Latvijos, jog tiesiog yra laukiama šio signalo – kainų pakėlimo, kaip signalo rusakalbiams iš gamyklų pradėti judėti prie AT, o ne prie Vyriausybės, kad prekės jau keletą dienų yra slepiamos nuo pirkėjų, kad tai didelio masto sabotažas, kurio tik ir laukia rusakalbiai. Jau atleiskite man už žodžius, mėginu aprašyti tas nuotaikas, kurios buvo, ir tuo pačiu turiu paaiškinti, kad sovietai mums visada buvo tiesiogine asociacija su rusais ir ne kaip kitaip.
Buvo pasiųsti žvalgai į parduotuves, ir visi patvirtino susidariusią situaciją.
Vieninteliam Z. Slušniui buvo įsakyta nesiblaškyti ir toliau stebėti jedinstvininkų veiksmus. Galų gale, jis gavo galutinį patvirtinimą, kad jie būriuosis anksčiau ir bus prie AT ne vėliau, kaip septintą ryto. Taip vėliau ir įvyko.
Aš apie tai pranešiau M. Misiukoniui, paskambindamas tiesioginiu vyriausybiniu telefonu. M. Misiukonis man pasakė, kad aš klystu, ir kad visi jedinstvininkų veiksmai bus ne anksčiau kaip po 9 ryto – taip jam sako agentūriniai pranešimai. Ir kad visos jo vadovaujamos pajėgos bus sutelktos kaip tik 9 ryto. Realiai tuometinis VRM „OMON” būrys atvyko net po 9 val., kai jų paslaugų nebereikėjo ir buvo dislokuotas I rūmų antrame aukšte, tuometinėje bibliotekoje, jei teisingai pamenu. Jau po sausio 13 d. ar dar 12 d. „Omonas“ suskilo, ir Makutinovičius, beje, pats Makutinovičius prieš tai rinko parašus, kas pereitų iš „Omono“ į nepriklausomybininkų pusę, o paskui tapo aršiausiu priešu. Gerai, kad jie sausio 8 d. nepadarė maišto, nes būtų sunku apsiginti nuo gerai paruošto priešo iš vidaus. Visa laimė, kad to neįvyko.
Sausio 7 d., 21.00 val. Pas AT pirmininką atėjo K. Prunskienė
Nedalyvavau šiame pokalbyje ir detalių nežinau, bet kai K. Prunskienė trinktelėjo durimis, labai gerai pamenu. Man „po šio trinktelėjimo“ net nebereikėjo eiti klausti AT pirmininko dėl pokalbio rezultatų. Mane labai nustebino AT pirmininko reakcija, kuris, išėjus K. Prunskienei, pasakė: „Nieko negalėjau padaryti, ruoškitės.“ Šie žodžiai buvo skirti man ir jų prasmė buvo visiškai aiški.
Išankstinius žvalgybinius duomenis AT pirmininkas jau žinojo prieš tai ir manęs paklausė, kaip man sekėsi bendrauti su M. Misiukoniu. Atsakiau, kad praktiškai niekaip, nes pažadėjo milicijos padalinius atsiųsti tik 9 val., nes, atseit, jo duomenimis, anksčiau demonstrantai nesusirinks. Mūsų turima informacija sakė visai ką kita.
AT pirmininkas dar kartą paprašė, kad asmeniškai paskambinčiau M. Misiukoniui jam dalyvaujant, bet kai atsakymas iš ministro buvo toks pats, jis perėmė telefono ragelį, norėdamas padaryti įtaką, bet pasiekė tik tai, kad 15 milicininkų atvyko prieš 7 val. ryto. Bet tik keli iš jų mums kažkiek pagelbėjo tą lemiamą akimirką. Išstatytas iš ankstaus ryto apsaugines tvoreles ir prie jų stovinčius milicininkus minia nušlavė iš karto, tarsi ten nebūtų nieko buvę. Visada pykau ant V. Landsbergio, kodėl yra nuolaidžiaujama VRM ministrui M. Misiukoniui, praeityje buvusiam KGB kontržvalgybos padalinio viršininkui, bet tuo pačiu supratau, kad jis buvo tarsi tarpininkas su Rusijos jėgos struktūromis. Bet kai „Omonas“ suskilo, labai nustebau, kad jis vis tik ir toliau liko VRM ministru. Tai man jau buvo ne visai suprantama ir tai privedė prie Medininkų žudynių, bet ir po to jis nebuvo pakeistas iš karto. Tada ir dabar manau, kad tai buvo viena iš didesnių klaidų.