[LNP] Gruodžio 21-oji - Elnio devyniaragio diena. Paminėkime ją!

Day 2,587, 13:32 • Published in Lithuania Lithuania • by iPSiArt

Oi, atvažiuoja šventos Kalėdos, vai kalėda, šventos Kalėdos.
Atlakia alnis devyniaragis, vai kalėda, devyniaragis.
Devyniaragis, dešimtašakis, vai kalėda, dešimtašakis.
Ant tų šakelių nauja bažnyčia, vai kalėda, nauja bažnyčia.
Toje bažnyčioj kalveliai kala, vai kalėda, kalveliai kala...



Gruodžio 21 – oji - Elnio devyniaragio diena. LNP sveikina visus ir siūlo ta proga pasivaišinti kukliomis adventinio laikotarpio bandelėmis o gal net ir tankais (apie tai plačiau – straipsnio pabaigoje). O dabar – daugiau apie šią šventę, kuri mažai lieka pastebėta Advento laikotarpiu, daugeliui ruošiantis Kūčioms ir po jų ateinančioms Kalėdoms.

Taigi iš pradžių – kodėl elnias, ir būtent - devyniaragis, o ne kitoks? Ką ši diena simbolizuoja lietuvių kultūroje, mitologijoje ir kuo ji yra reikšminga?

Guodžio mėnesio 21 – 23d. astronominės žiemos pradžia. Šiuo metu Žemės Šiaurės pusrutulyje diena būna trumpiausia, o naktis – ilgiausia, žiemos saulėgrįža, kai Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią ir daugelyje kultūrų pažymima įvairiomis šventėmis ir apeigomis. Po ilgiausios metuose nakties, dienos pradeda ilgėti – Saulė sugrįžta. Žiemos saulėgrįža Lietuvoje nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė.



Elnio kultas įvairiose kultūrose

Archeologiniai duomenys rodo, kad elnio kultas senojoje Europoje buvo labai plačiai paplitęs. Anglijoje aptikti, 8000-7500 m. pr. m.e. laikmečiui priskiriami, ragai su kaukolės dalimi paruošti taip, kad juos galima būtų užsidėti ant galvos. Manoma, kad tokie galvos papuošalai buvo naudojami apeiginiams šokiams. Šokiai su stirnų, briedžių ar elnių ragais išlikę iki mūsų laikų. Naujųjų metų proga tokie šokiai ir šiais laikais šokami Anglijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kitur. Raginių kulto lazdų, priskiriamų 3000 m. pr. m.e., su meistriškai išskaptuotomis briedės galvomis rasta Šventojoje prie Baltijos jūros, bei 5000 m. pr. m.e. laikotarpio Gaban urve Šiaurės Italijoje. Elnias dėl didelių, kasmet ataugančių ragų dažnai lyginamas su gyvybės medžiu, dėl to daugelyje kultūrų ir epochų simbolizavo derlingumą, augimą (taip pat ir dvasios augimą), mirimą ir kūrimąsi. Pagal germanų tikėjimus, elnias saugojo mirusiuosius, keliaujant į pomirtinį amžinojo gyvenimo pasaulį. Kraujo spalvos elnio ragai, numetami kiekvienų metų pradžioje, daugelyje tautų yra šviesos spindulių ir ugnies simbolis, todėl elnias laikomas Saulės gyvūnu arba tarpininku tarp dangaus ir žemės. Budizmo kultūrose (auksinis) elnias, kaip ir gazelė, laikomas išminties bei askezės simboliu.

Tautosakininkei A.Ragevičienei 1984 metais Varėnos rajone pasisekė užrašyti labai įdomią sakmės nuotrupą apie iš dangaus nukritusį baltą elnią su gražiu vainiku. Mama vaikams sakydavo: ..vaikai, sako, laukit, žiūrėkit per langus – atbėgs elnias. …jis bus labai gražus… baltas baltas.. su labai gražiu vainiku… ir pėdukės elnio bus baltos, ir uodegytės galas baltas, tai jau, sako, skirkit… Atseit sako, kai jis krito iš dangaus, tai jam debesys nuplovė uodegą ir kanopas padažė. Ir kai elnias išeina iš miško, tai tada ir būna Kalėdos.





Po rudens lygiadienio pradėjus sparčiai ilgėti naktims, kosminis Elnias dingdavo vakaro Saulės spinduliuose (heliakinė žvaigždyno laida), skelbdamas žiemą ir panirdamas į už horizonto esantį pasaulį. Po ilgiausios metų nakties jis vėl pasirodo ryto žarose, maždaug po pustrečio mėnesio nematomumo. Ši kosminė žvaigždyno padėtis palanki jam priskirti, į požeminį pasaulį parnešti Saulės keliaujančio, herojaus įvaizdžiui. Elnio kaip Saulės grąžintojo vaizdinio realumą sustiprina lietuviškame kalėdinės devyniaragio Elnio dainos motyve pasirodantys kalviai. Savaime peršasi prielaida apie kažkada galėjusį gyvuoti ritualą, kuomet žynys (jis ir kalvis), užsidėjęs elnio ragus, leidžiasi į mistinę-ritualinę kelionę vaduoti pagrobtos Saulės. Juk pagal baltiški mūsų mitai tiek Saulės atsiradimą, tiek jos išvadavimą iš tamsos ir mirties jėgų gniaužtų sieja su mitiniu Kalviu ir milžiniško didumo kūju.

Dangiškas Elnias minimas ir indų epe „Mahabharatoje“. Jį vaizduoja žvaigždynas, vadinamas Mrgaśiras „Elnio galva“.

Jei sekdami etnologų mintimis pabandytumėme šio mitinio elnio paieškoti danguje tarp žvaigždžių, tai turėtumėm ieškoti tokio žvaigždyno kurio iki žiemos Saulėgrįžos danguje nebuvo matyt ir kuris pasirodo būtent per Kalėdas. Šias sąlygas atitinka – Skorpiono žvaigždynas. Šis žvaigždynas per Kalėdas išsilaisvina iš Saulės spindulių ir ryškiausios jo žvaigždės spėja pasirodyti virš pietryčių horizonto dar prieš prašvintant. Tokį pirmą žvaigždyno pasirodymą išnyrant iš už Saulės spindulių astronomai vadina heliakine teka (tai yra „saulinė teka“, mat graikiškai heliakós – „saulinis“).


Devyniaragis elnias lietuvių mitologijoje


Įdomu yra tai, kad ant XVI a. datuojamo apeiginio pagoniško kaušo, XX a. viduryje aptikto vienos Gardino bažnyčios rūsyje, atvaizduotame originaliame 12-os Zodiako ženklų rate-kalendoriuje, būtent Skorpiono ženklo vietoje vaizduojami du atbėgantys elniai su dviem spinduliuojančiom saulėmis…

Kaip teigia profesorius etnologas Libertas Klimka – pirmieji žmonės, atėję į Lietuvą, atėjo paskui elnių bandas, jis mano, kad elnio įvazdžiai – labai tolimų laikų aidas. Iš dainų atsekama, kad elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl trumpa naktis, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis – ilga.


Baltų tautosakoje devyniaragis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, naują laiko ciklą, o kartu ir džiaugsmą, naują gyvenimą.

Taigi, tarp tų ragų ir vyksta visas „elnio“ dainų veiksmas ir atsitinka visi stebuklai. Ką gi slepia dieviškas skaičius 9? Pirmiausia, kad nereikėtų stebėtis ir gręžiotis atgal, iškart prisiminkime, kad jau paleolite žmonės dėliojo 3 kartus po 3. Mamuto kaulo viduryje išskirtoje erdvėje yra iškalta 3´3 grupės skylutės. Iš kurios pusės beskaičiuosi – vertikaliai ar horizontaliai, – vis tiek išeis 3´3, arba skaičius 9. Tai nuo šiaurės elnių laikų likęs skaičiavimo ženklas. Mokslininkus, nagrinėjusius šį fenomeną, stebino dar ir tai, kad prie tų taškelių grupės buvo išraižomi žvėrys, o kartais ir žmogus. Po ilgų ginčų mokslininkai galop sutarė, kad tai yra laiko skaičiavimo pagal Mėnulį ženklas.

Be devyneto reikšmių „daug“, „geriausias“, „gražiausias“, rasime ir žaismingą posakį, įrašytą „Lietuvių kalbos žodyne“: „Po 9 mėnesiukų bus bobutei darbo.“ Na, čia jau medžiagos daug ir ji visiems žinoma – šeimoje laukiama kūdikėlio atėjimo. Šamanės prisikabindavo prie diržo 9 pakabučius, prie antkaklio arba krūtinės apdangalo po 3 virvutes su kuteliais 3 kartus, prie prijuostės prisiūdavo po 3 virveles 3 kartus, kai kur ne 9, bet 10 virvelių su kuteliais, nes nėštumą skaičiavo ir pagal 10 Mėnulio mėnesių. Prie diržo kabindavo 9 arba 10 pakabučių ir t. t.




Oi atabėga bistrus alnelis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Bistrus alnelis devyniaragis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Ant devinto rago kavolėliai kalė
Lėliu Kalėda, Kalėda.

Atlakia alnias devyniaragis
Oi Kalėda, Kalėda.
Jis atlėkis vandeny žiūro,
Oi Kalėda, Kalėda.
Vandeny žiūro ir ragus skaito,
Oi Kalėda, Kalėda. < . . . >


Visose aptariamose lietuvių liaudies dainose elnias yra devyniaragis („pačiame gražume“), o ir kalveliai dažnai kala ant devinto rago (apie 40% dainų). Kartais jie kala ant pirmo, antro rago arba ant ragų šakelių. Tačiau svarbiausia žinia „elnio“ dainose yra ši: pamatyk ant elnio ragų seklyčią, kurioje yra brolių nukaltas žiedas, kubka ir žirklės.
Tad kokios pagrindinės devyneto reikšmės? Tai būtų:
1) skaičiaus archajiškumas;
2) dienų, savaičių, mėnesių skaičiavimas ir pagal Mėnulį, ir pagal Saulę;
3) aukos priėmimo skaičius; anapusybės, dievų ir protėvių mėgstamas skaičius;
4) gyvybės subrendimo trukmė;
5) pajėgumo, retumo ir ypatingumo reikšmė;
6) skaičius, kuris atneša gausą ir sėkmę: mistiškas ir didingas burtų „mazgas“.
Apibendrinant ir vertinant mitologiškai, tai reiškia nesibaigiantį aukos siuntimą ir dovanos laukimą. O tai yra ta pati, tik vėlesniais laikais nauju pavidalu susiformavusi anksčiau mūsų minėta formulė – „do ut des“ (duodu tau, kad tu duotum man).

Atbėgo elnis, devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,
Vandenin žiūri, ragelius skaito.
Ant mano galvelės devyni rageliai,
Devyni rageliai, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja.
Oi jūs, kalveliai, mano broleliai,
Jūs man nuliekit aukselio kupką,
Aš palaistysiu žalią rūtelę.

Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Laukimo laikas: ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės – dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Na, o dūmines trobeles puošdavo iš šiaudų pagaminti – sodai, jo viduryje pakabindavo obuolį, kuris primena, kad diena jau pradės ilgėti. Paplitus madai puošti eglutes, jos nebuvo pradžioje tokios kaip šiandien. Jos nebuvo didelės, kirsdavo mažytes ir pakabindavo ant balkio šalia sodo, viršūne žemyn, na o tik vėlėliau jau ant eglutės buvo kabinami šiaudiniai papuošalai.



LNP skelbia akciją:

Kiekvienas komentaruose pasveikinęs su elnio devyniaragio diena gaus 50 Q5 bandelių. LNP nariai gaus 2 kartus daugiau.

Kiekvienas komentaruose parašęs liaudies dainą, giesmę ar jos ištrauką, kurios vienas personažų – elnias devyniaragis, gaus po 15 Q7 tankų. LNP nariai gaus 2 kartus daugiau.


Svarbi pastaba – už straipsnyje pateiktų dainų ar giesmių nukopijavimą į komentarus tankai nebus duodami.