[2cT] Pasaka apie KarŽygį

Day 1,816, 03:14 • Published in Lithuania Lithuania • by pantera7




Pasaka apie KarŽygį.

Gyveno KarŽygis. Geras KarŽygis jis buvo: pats savimi patenkintas buvo net, koks geras ans buvo. Turėjo kariuomenę jis. Nedidelę kariuomenę, bet šaunią. Kartais ta jo kariuomenė pragerdavo pora kulkosvaidžių, pasišaipydavo iš vietinių kaimiečių piktu juoku, bet visvien, visi tikėdavo, kad nieko geresnio jų maža šalis neturi.

Vieną dieną, mūsų KarŽygis šaunusis gavo pašto balandį (tai naujų technologijų klyksmas - anksčiau būgnais žinią perduodavo). Kvietė jį į svečius jo draugelis, laišką rašė nuostabaus ilgumo. Nelabai kas to jo draugelio mėgo. Kadaise ir jis, draugelis, laikė save didvyriu, bet neturėjo kareivio pašaukimo, talentą pardavė ir apsimiegojęs buvo nuolat, todėl vadino jį ne taip, kaip mūsų herojus vadinasi, o paniekinamai, KarMygiu vadino. KarMygis gyveno skurdžioje vietovėje ir buvo jam sunku, daug dirbti reikia, kad išlaikyti ūkį. 3 metus jau kaip gyveno su erotinio masažo darbą turinčia drauge. Nėščia. KarŽygis turėjo laimę tapti krikštatėviu.

Mūsų herojui draugai - šventas reikalas. Jis save laikė labai teisingu žmogumi, kuris, nors ir karo vadas, nė musės nenuskriaustų, nė įstatymo nepažeistų, nė svetimos bulkos blogai padėtos nepaimtų. Todėl susiruošė jis į kelionę nedelsiant ir sušaukė savo kariauną “ant drąsos” po vieną padaryt, bo kelelis tolimas...

Įkalė po vieną ir įsidrąsino. Pabaliavojo, vadinasi. Dainas užraukė mūsų KarŽygis ir nuėjo prie bucefalo, kurį Žigolo vadino. Ne jo arklys. Savo dar neturi, per trumpai karo vadas, per jaunas. Bet ištikimiems kariams nieko negaila.
- Jok, - sako jo ištikimas draugas, - pašėriau ką tik, iki krikštynų gali žirgelį mano biedną nešert, ans pratęs, parazitas, kad jeigu ne nusipelnė - ėst negaus. Tik saugok jį nuo kumelių kitų, bo jau visas kaimas skundžiasi, apjodinėtos kumelaitės pas kaimynus visos...
- Nėr bėdos, mielas drauge. Prižiūrėsiu. Pavalyt tik bišk nuo sniego jį reikia...

Pavalė jis žirgelį šiek tiek. Tik sėda ir jaučia, kad vis į šoną neša kojos. Nesuprato KarŽygis kažkotai humoro tokio nesvietiško. Juk nei eina, nei šliaužia, o ant arklio sėdi. Ogi žiūri, arklys girtas! Protu nesuvokiama, mintimis neaprėpiama! Nepastovi nei pats, nei keturkojis jo visai. O joti reikia...
- Ekh, - galvoja mūsų herojus, - negerai čia. Pats leisgyvis nuo pragaro ugninio vandenėlio, tai ir žirgas velniai žino ko užgėrė. Gal šert jo ir nereik, bet šnioja kaip už Tėvynę mūsų brangiąją. Na, bala nematė, josiu, KarMygio vaikas jo mergikės pilve manęs nepalauks!

Ir išjojo. Tris paras mūsų didvyris jojo. Per laukus ir miškus, per miestus ir kaimus. Per miestus labiausiai. Vis naktimis, kažkaip jojo. Ir neblaivėjo jis nė velnio, keista kažkaip net.

Tik mato, stovi milicininkas nelabasis prie drakono savo trigalvio. Prajojo nė nepasisveikinęs. Nemėgo nelabųjų, blogos praktikos su jais turėjęs buvo, KarŽygis ir pabijojo, mąsto, o gal neužmatys?
Tik šast, pralekia, ir Milicėjus Nelabasis ugnis drakono įžiebė ir skrenda paskui.
- Stok, - Milicėjus šaukia jam. - Nepaspruksi, užmačiau tave! Stok, arba griūsi negyvas kaip mat, kaip lenta iš tvoros.

Sustojo KarŽygis. Jaučia, kad gerai, jog jo kariaunos nėr šalia, o tik kaimiečiai spokso. Dreba kinkos, išsigando, bet laikos.
- Labas vakaras, - Milicėjus kalbą savo pradėjo, o drakonas dūmais ir ugnim pakosėjo. - Tai ką, pažeidinėjam?
- N-nee-e [kiukt], viskas, kaip ir ok, drauge Milicėjau.
- Oooo! atėjo šventė ir į mano namus! - Šaukia iš apsipatenkinimo Milicėjus, o drakonas tik ūsus pakelia - jaučia, kad pamaitintas šiandien bus. - Pagaliau tai, ko man trūko. Girtas? Papūsk. Ak, tu mano paršeli, gerai čia įkalęs, kaip matau. Kaip ir baudžiamoji atsakomybė gresia - sušaudymas.
- K-kaip [kiukt] sušaudymas...?
Išsigando KarŽygis jau labai rimtai, pirmasis lašelis nubėgo kelnėn...
- Taip, sušaudymas. Šaudyčiau tokius. Ir arklys Jūsų, gerbiamasis, girtas. Ir daužtas. Du pažeidimai. Ką darom?

Susižvalgė mūsų herojus su arkliu Žigolo, ir pradėjo kišenes tuštinti. Deda į krūvą viską ką randą, net arkliui į dantis pažiūrėjo, gal kokį vieną auksinį rastų. Sukrapštė viską ką turėjo. Kaip ir turi kuo apsimokėti laisvę ir gyvybę...
- Imk, - sako Milicėjui.

Milicėjus, aišku, pavaidino, kad šeimos neturi, maitinti nereikia ir pats nevalgo ir milijonus uždirba. Bet po to pažiūrėjo ir spjovė į principą:
- Na siūlymas kyšio yra irgi nusikaltimas su baudžiamąja atsakomybe. Bet ir ėmimas irgi. Tik niekam nesakyk. Drakonai, tu irgi tylėk.
Paėmė, ir nurūko.

KarŽygiui beliko be maisto ir vandens, ir ryšio mobiliojo, joti 5 paras iki draugelio savo. Vos gyvas liko, peršikęs tik truputį dar, adrenalinas, vadinas...

KarŽygiui tai buvo pamoka visam gyvenimui. Jis toliau nujojo pas KarMygį į krikštynas, bet jau be nuotaikos ir jautėsi, it kiaušinius pametęs. KarMygis jo nepagyrė visiskai, bo pats it davatka būdavo visą gyvenimą.

O moralė šios pasakos, mielas mano mažasis skaitytojau, yra tokia: nesėsk ant arklio girtas ar po baliaus, nes nei kiaušinių nebeliks, nei pinigų. Keli pavojų tautai ir draugams, tokius kaip tu sušaudyt ir paminklo nestatyt.

P. S. Istorijos tikrumas - reikalas subjektyvus. Bet atsitiktinės fotografijos gali apie daug ką pasakyti... Foto - PM.

Su meile ir neapsakoma pagarba (meluoju),
Penkiskart eLietuvos Prezidentas
gliookas II



P.S. Goldyvote?