[TU kovotojai n°3] Vėliavos iškėlimas. pararam
TheUnit MU
Raimai užsilipus ant statinės, TheUnit MoGoM buvo keikiamas ir toliau: iš pradžių dieną, dvi, tris, paskui ištisas savaites.
Jo pyktis ir nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad ir dieną, ir naktį jam nebūtų atsibodę juodinti žmogaus, kuris paliko savo būrį likimo valioje.
Atsipeikėti jį privertė tarsi iš niekur pasirodęs uraganinis vėjas, kuriam netikėtai įsiaudrinus, Raima visu svoriu krito tiesiai ant apledėjusio asfalto.
Išaušo rytas. Raimai atsimerkus, žiemiški saulės spinduliai spigino tiesiai į akis. Užteko vos akimirkos, kad jo vyzdžiai priprastų prie akinančios šviesos.
Aplink vyravo šaltis, tyla ir tuštuma, kaip kad tolimose Mongolijos stepėse. Sukaupęs jėgas, mūsų herojus nedrąsiai atsistojo ant nusilpusių, kaulėtų kojų ir išsitiesė. Taip kiek pastovėjęs ir vėl ketino užlipti ant medinės statinės ir tęsti, atrodo, niekada nepasibaigsiantį monologą.
Tačiau netikėtai toptelėjusi mintis jam buvo tiek netikėta, jog visas jo kūnas sustingo kaip akmuo. Raimai pasidarė liūdna ir graudu dėl nesugražinamai iššvaistyto laiko. Jis stipriai sugniaužė kumštį, nusišluostė atgailos ašaras ir tvirtu žingsniu ėmė žygiuoti link grėsmingai atrodančios The Unit pilies.
Šaltos upės tėkmė anapus nunešdavo vis daugiau būrio narių. Tai buvo ir ietininkai, ir lankininkai, ir karvedžiai. Upei nerūpėjo nei jų amžius, nei lytis, nei rangas. Tačiau Raima nepasidavė. Jis nebuvo iš tų, kurie lengvai nuleidžia rankas ir kovojo su mirtimi iš visų jėgų.
Būdamas būrio šaukliu ir globotoju stengėsi aptverti upę motiniška meile ir tėvišku rūpesčiu: jis išdalino duoną, vandenį, ginklus. Pamilo visus. Pamiršo apie sielos troškimus, kurių jis turėjo kaip ir visi kiti žmonės.
Kai tvirtovė jau buvo lengvai pasiekiama, kažkas staiga pasikeitė. Ne Raima. Ne pilis. Ir ne pradingusio MoGoM širdis.
Šešėlis. Jis matė bauginantį šešėlį, kurį pamatęs norėjo bėgti šalin, tačiau tam nebebuvo jėgų. Nuleidęs galvą, The Unit karvedys atsisėdo ant žemės. Priešais jį ant galinių masyvių letenų stovėjo meška. Upė buvo per toli, o pilis per daug lengvai pasiekiama. Reikėjo vieno staigaus judesio ir Raima būtų prisijungęs prie nužudytų kovos draugų...
„ Žudyk, tik leisk persižegnoti!“ - sušuko mūsų herojus. Kol jis žegnojosi, pasigirdo šūvis. Meška suriaumojo ir krito nebegyva.
Iš būrio laivo taikliai iššovė drąsusis pararam. Šaudymas iš ginklo - jo tikroji stichija. Jis prišvartavo plaukiojantį monstrą šalia pilies ir išlipo į krantą, raumeningose rankose laikydamas The Unit vėliavą. Pararam išsiilgo mylimo krašto ir jo žmonių. Tuo metu Raima sėdėjo plačiai išsižiojęs. Jis negalėjo patikėti, jog išvengė mirties. Pararam išgelbėtąjį pasisodino ant nugaros. Vėl šviečiant saulei, jis tvirtais žingsniais įnešė nusilpusįjį į pilį, užtraukė užuolaidas ir paguldė jį ant minkštos sofos. Išsekęs Raima akimirksniu kietai įmigo.
Pararam nešvaistė laiko - sutvarkė popierius, rezervą ir net nukonkuravo prezidentą. Jis darbavosi atsakingai ir pareigingai. Jis suvienijo The Unito narius, padrąsino.
Sutvarkęs svarbiausius būrio reikalus Pararam atsikvėpė, paėmė savo atgabentą būrio vėliavą ir užkopė ant pilies viršūnės. Jis įstatė baltą stiebą ir iškėlė besišypsančią būrio vėliavą. Taip ir vėl prasidėjo šlovingi The Unit laikai.
Isoriją parengė TheUnit Cezaris
Comments
o7
o7
o7
o7
o/
o7
o7
o7
07
o7
o7
o7
o7
nuostabu
Tokio gero darbo iš Cezario nesitikėjau. o7
tuoj komiksus rasyt pradesit🙂
Šiaip erepublike tai nėra naujas žanras dauguma žmonių jau rašė kūrė ir aš oati net esu juos kūrusi.
o7