Join the new world

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities
Suvargę, be metų pasenę,
Bent tos sau išplėšti neduosme vilties:
Ne veltui mes čia begyvenę.

Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai
Pagerbt neapleis mūsų vardo
Už tai, kad mylėti mylėjom kilniai,
Už tiesą kariavom be kardo.

Už tai, kad kentėjome nenusiminę,
Nors slėgė nelaisvės našta;
Kad josios sulaužėme grandį gelžinę
Tik ištverme darbo reta.
Maironis - Kovoj dėl šviesesnės ateities. 1920 m. „Pavasario balsai“.





Sveiki mieli tautiečiai,

Šiandien jau dvidešimt trečią kartą iškelta Lietuvos valstybės vėliava, 1991 m. sausio 13 dienos įvykiams paminėti. Diena anaiptol nėra džiugi, kaip ir tą pažymi ją puošiantis juodas kaspinas. Naktį kai dešimtys tūkstančių mūsų tėvynainių vien savo kūnais gynė Lietuvą, jos laisvę ir nepriklausomybę nuo okupantų, per šešis šimtus jų buvo sužeista, o 14 tėvynainių atidavė savo gyvybę. Amžiną jiems atilsį.

Verčiant šį istorijos lapą, pats buvau vos vienerių metukų ir manau didelė dalis Jūsų tų įvykių taip pat nepamenate, ar net dar šio pasaulio nebuvote išvydę. Žinoma yra tarp mūsų ir žmonių kurie ne tik pamena, bet ir tų, kurie tą lemtingą naktį buvo pačiame įvykių sukuryje. Vienas mūsų partijos narių sutiko pasidalinti ištrauka iš neseniai vienam žurnalistui duoto interviu.

Karo prieš Lietuvos Respubliką metas (o taip, tikriausiai, galima vadinti 1990 m. pabaigą-1991 m. pradžią) gimdo ir gausybę gandų, mitų. Su kokiu netikėčiausiu prasimanymu anuo metu esate susidūręs? Nors metas tikrai nebuvo linksmas, tačiau gal koks gandas ir kokią šypseną išspaudė?

Vieną epizodą man priminė signataras Vladimir Jarmolenko:
Tik vienas epizodas…
Prisiminiau, kad tu atėjai į kabinetą pas Loretą Zakarevičienę ir Aurelijų Katkevičių (šalia Pirmininko patalpų)… ieškojai manęs, kad aš “gerai ir švariai “ perskaityčiau B. Jelcino tekstą rusų kalba, (TEKSTA - įrašą jūs gavote iš “perechvato” su trukdymais (eteryje)… Tu norėjai, kad visas tekstas būtų perskaitytas švariai.
Pasakiau, kad “geriau su trukdžiais”… ir reikia dėti į visus sovietų kvarcus (į BTR`us ir kovines grupes)… kad ten jie supras kaip ir ką Rusijos prezidentas sako… juk kariškiai gaus “kažkokį” pavedima iš Maskvos” (kaip kitaip? Kas dar gali dirbti ant kariškių kvarcų…? ) Tik “kažkas aukštas iš Maskvos”… galėjo prasibrauti į jų dažnius.
Tu paabejojai, bet sutikai ir nuėjai.
Vėliau po kiek laiko vėl sutikęs tave, paklausiau:… “na, kaip? Padarėte?”
Tu pasakei: “Taip. Padarėme. Reakcija buvo nelaukta… Rusai (jų mašinos mieste ) sustojo, o po to visi grįžo į Šiaurės miestelį”…

Aprašytas nutikimas buvo 1991 Rugpjūčio mėnesį. Be abejonės kuriozinė situacija ir tikriausiai ant pirštų galima būtų suskaičiuoti tokius “smūgius atgal”. Šis nutikimas pukiai iliustruoja, kaip tuo laikmečiu vyko kova su okupantais. Absoliučią karinės galios persvarą turėjo Lietuvoje dislokuoti desantai – bandymas apsiginti, būtų baigęsis didžiulio masto tragedija. Šis “informacijos karo” pavyzdys buvo viena iš nedaugelio priemonių kurios buvo prieinamos tuomentiniui atkurtos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriui. Taip pat negalima nepaminėti Aukščiausiosios Tarybos, Krašto apsaugos departamento darbuotojų, Vilniaus tarybos narių ir įvairių visuomeninių organizacijų indėlio, taip pat ir kitų tarybų sąjungos valstybių gyventojų paramos.

Karts nuo karto tenka nugirsti klausimą “Ar dėl tokios Lietuvos mes kovojome?”… Šį klausimą greičiausiai užduoda tie, kurie tą naktį parpė ramūs namuose. Visada atsiras tokių kurie stokoja patriotiškumo bei tarpusavio bendrumo jausmo, kuriems valstybė ir tauta asocijuojasi su labai elementariu ir paprastu dalyku – buitimi kurią jie patys susikuria ir kuria nėra patenkinti. Dažnai tie žmonės į laisvę žiūri į kaip savaimę suprantamą dalyką ir net nesusimąsto, kad būtį kuriame mes patys, ant Lietuvos laisvės gynėjų krauju nulieto pamato.

Vienareikšmiai galiu pasakyti tiek – lenkiuosi žmonėms kurie tą tragišką žiemos naktį negailėdami savęs, vardan Lietuvos ir ateinančių kartų nepabūgo nei atrodytų nenugalimos sovietų armijos, nei šūvių, nei gatvėmis riedančių tankų. Esu dėkingas už tai, kad šiandien galiu rašyti šiuos žodžius, puikiai suprasdamas kad to negalėčiau daryti, jei ne šių žmonių, o keturiolikos iš jų maksimali auka.

Gerbkime savo valstybės nepriklausomybę taip, kaip ji yra to verta tiek savo virtualioje Lietuvoje, tiek ir gimtojoje. O tiems kurie ją nuvertina – duokime jiems sektiną pavyzdį, žodžiais ir darbais įrodykime kaip skaudžiai jie klysta.

Pagarbiai
Lietuvių Nacionalistų Partijos pirmininkas