Join the new world

Vaikučiai pabiručiai, maži ir dideli,
ar norit išgirsti Kalėdinę senelio Šalčio pasaką-nepasaką apie nežemiškus turtus nešančias būtybes - Aitvarus ?

---

Taigi - seniai, labai seniai, dar tais neatmenamais laikais, kai tik patys pirmieji milžinai eRespublikoje gyveno, lakiojo būriai aitvarų laisvai po visą eLietuvos kraštą, o ir užu jūrių marių po visą platųjį pasaulį. Ir žmonės tais laikais kur kas gudresni buvo - žinojo, kaip reikia sau aitvarą prisikviesti ir prisijaukinti. Sako, kad užtekdavę penkis auksinus sumaniai paslėpti ant namo kraigo, ir, kur buvęs, kur nebuvęs, jau žiūrėk koks aitvaras, netverdamas smalsumu, ir sukasi aplink namus.
Tais laikais auksinas nebuvo ypatingai brangus, bet nebuvo jis ir bevertis - tekdavo atseikėti apie pusšimtį pinigėlių už vienetą. Todėl net ir tūlas valstietis sugebėdavo prisijaukinti po vieną, o kuris apsukresnis, tai ir po kelis aitvarus. O jei kam jau tikrai su pinigėliais striuka buvo - tie dėjosi į krūvą su kaimynu ir kartu aitvarų nešamą naudą dalinosi.
O gudriausi žmonės iš visų tais laikais buvo vienos slaptos gildijos nariai. Paprasti žmonės juos puse lūpų vadindavo mulčiais. Sklido kalbos, kad tai gildijai buvo žinomi kerai, verčiantys aitvarus kaip vergus dirbti ir dieną, ir naktį - kad tik kuo greičiau tikrus aukso kalnus savo šeimininkams suneštų. Ir gyveno mulčiai kaip inkstai taukuose, o jų turtams nesimatė nei galo, nei krašto, kol vieną dieną žinia apie jų besaikį godumą pasiekė ir svieto lygintojų globėjo Platūno ausį. Ir užsirūstino tada Platūnas, tokią neteisybę išvydęs, ir nusprendė trūks plyš, bet padaryti jai galą...

---

Kaip Platūnas juos įtikino, ką prižadėjo - niekas ligi šiol nežino. Bet tik vieną dieną ėmė visi aitvarai, susirinko į didelį spiečių, ir išskrido nežinoma kryptimi. Ir niekas nuo to laiko aitvarų daugiau nebematė. Užsiliko gal vos keletas, kur kartais matosi lakstantys aplink Valdovų rūmus. Mat nuo tos dienos Platūnas pavedė visus likusius aitvarus Didžiojo kunigaikščio valdžiai ir globai. Ir davė žinoti - jeigu valdovo paskirti prievaizdai neprižiūrės aitvarų tinkamai - išsives Platūnas ir visus likusiuosius.
Ir susikrimto tada paprasti žmogeliai, savo ūkio pagalbininkų netekę, ir buvo didžiai nuliūdę... O po to ėmė galvoti ir dairytis aplinkui, kaip toliau jiems reiks gyventi. Ir pradėjo pastebėti, kad likę aitvarai turtus neša nebe į valstybės iždą, o didžiosioms vaivadijoms. Netgi sklido gandai, kad kažkoks išminčius sugebėjo pergudrauti patį Platūną, ir vis dar turi jam vienam turtus kraunantį aitvarą. Dargi kiti kalbėjo, kad dalis aitvarų laikomi giliam rusy užrakinti po septyniomis spynomis ir dienos šviesos nebemato. Ne visi buvo patenkinti tuo, ką matė vykstant aplinkui.
Galiausiai, kai paaiškėjo, kad Platūnas išsivedė dar keletą aitvarų, kuriuos paskirtieji prievaizdai bandė paveikti savo multiškais kerais, nepatenkintieji didikai nusprendė kreiptis į Valdovą, kad naują tvarką nustatytų.
Įtakingiausių lauko būrių etmonai, atokesnių vaivadijų vaivados, o ir atskiri turtingesnieji bajorai, kurie buvo nieko prieš vėl kokį aitvarą prisijaukinti - visi susirinko į Didžiąją kunigaikščio rūmų menę išsakyti, kam kas ant širdies susikaupė. Ir kilo tada baisus erzelis, kai pradėjo visi pulti ir grūstis, kiekvienas kaip išmano savaip aitvarus vilioti ir gaudyt.
O jeigu dar visų nesugavo, tai matyt ir ligi šiolei tebegaudo...





Štai, berniukai ir mergaitės, perpasakojau šią pasaką pagal tai, kaip ją girdėjau iš senolių milžinų, kurie dar savo akimis regėjo ir pamena tuos laikus; pagal tai, kaip ją pasekė, paporino ir pakugždėjo kiti šalies patriarchai, kurių ir yra tokia dalia - visur viską girdėti, viską matyti, bei žinoti.
Todėl, jeigu nemeluota, tai bene ir bus čia tiesa.

---

P.S.
Tikiu, kad formaliai net ir šią pasakėčią galėčiau apsiginti kaip kritinį straipsnį. O bet tačiau (nevyniojant į vatą) taigi ne mano charakteriui rašyti straipsnius, kurie mintų žmonėms ant nuospaudų. O dar tos Kalėdinės nuotaikos visą reikalą gadina...


„Vaikai, gyvenkime draugiškai...“ (nors per šventes)
Katinas Leopoldas